Ir kas pasakys, kad žaidžia tik vaikai?
Voras... Ropoja per rašomąjį stalą. Užtveriu kelią sąsiuviniu. Žaidžiu. Kartais man patinka žaisti. Kartais žmonės panašūs į dėžes. Ir kas gali patvirtinti, kad žaidžia tik vaikai?
Neprisimenu dar tokio rudens, kai varnos taip bejėgiškai kaltų į langus.
O naktį pasirodė didelis mėnulis. Užmerkiau akis. Mėnulis spaudė, tripė mano veidą. Aš to nusipelniau. Šiąnakt galėjau padėti lygybės ženklą tarp realybės ir haliucinacijų.
Kartais jaučiu šaltas rankas sau ant kaklo. Kartais būna naktys be mėnulio.Naktys vis vien šviesios - danguje juk tiek žvaigždžių... Baisiausia, kad kambaris tamsus ir mintys: " Rytoj atsikelsiu anksčiau... Nueisiu prie ežero... Ten valtis... Man reikia vandens... Vakare reikės nueiti į cerkvę... Man šalta..."
Skauda galvą. Jau pripratau prie šio skausmo. Man jis patinka.
Man nusibodo aiškinti, kad aš esu. Ant stalo guli atverstas žodynas, kažkoks kompaktas, kuris nustojo groti, nes norėjo, kad dar kartą būtų išgirstas.
Nusipirkau naują stalo šviestuvą... Dabar gyvensiu naujoje šviesoje...
Pro automobilio langus matėsi dulkių audra, panaši į tą, iš košmaro. Aš ir taip žinojau tą tiesą -kartotis nereikia. Nuleistos akys, pavargusios akys... Bet viskas juk - tik žaidimas ir taip visiems žinomais žodžiais...
Ir... kas pasakys, kad žaidžia tik vaikai?

Komentarai
Siamese twins....
Mes visi esam zaidimo dalis