Ir įsivyravo tyla...
Lauke sutraškėjo šaka. Ji įtemptai įsiklausė į pūgos šnabždėsį, bandydamas nustatyti, iš kur sklinda garsas. Tyliai sugirgždėjo sniegas. Ji atpažino Jo lengvą eiseną. Laiminga išbėgo pasitikti Jo. Labiausiai gyvenime Jinai troško, kad Jam nebūtų nieko nutikę, kad Jo akys žibėtų meile ir ta ypatinga kibirkštimi, įtikinančia, kad viskas bus gerai. Pro krentantį sniegą, paverčiantį visą pasaulį baltu chaosu, pagaliau pamatė Jį. Negalėdama susilaikyti – šoko prie Jo. Visas pasaulis nustojo egzistavęs – buvo tik Jis ir Ji...
Netikėtai pasigirdo balsai ir riksmai. Laimė, besitęsianti amžinybę, atrodo, suskylo į gabaliukus per vieną akimirką. Iš kur jie čia? Kaip Juos susekė ir dar tokiu oru? Niekada jie nebuvo priartėję taip arti! Gal pasislėpti ir pūgoje Jų nepastebės? Šunų lojimas sunaikino paskutinę viltį. Lieka tik viena – bėgti. Ir Jie bėgo į baltą tamsą pasitikti savojo likimo. Ledinis oras degino plaučius. Iš įtampos skaudėjo raumenis. Iš baimės spurdėjo širdis. Persekiotojai su kiekvienu žingsniu vis artėjo. Ji išgirdo lūžtančio kaulo traškėjimą ir apimta siaubo sustojo. Atsigręžus, pamatė pažįstamose akyse mirštant vilties salelei. Ji suprato, kad be jo gyvenimas neturės prasmės. Paskutinį kartą, prisiglaudus prie Jo, pajuto šilumą. Šūvis. Pasaulis paskendo tamsoje.
Naktis. Pūga baigė savo įniršusį pergalės šokį. Mėnulis apšvietė žemę. Ant raudono sniego, vienas kito glėby gulėjo du mirę vilkai...

Komentarai
Taškas ir pagaliau baigta. Trys taškai - pratęsimas... Bus?
.
Patogumas per daug sąlyginis dalykas. Nežinant tam tikrų aplinkybių negalima kategoriškai sakyti, kad jis pasirinko būtent taip, kaip jam patogiau. Jei esi to įvykio dalis - tada gali taip teigti. Dabar - mes gyvename šaindien, o ne rytoj. Skink dieną - dabar. Kaip rėkė J. Rotten iš Sex Pistols - "No future. No future. No future for you". Gyvenimas - akimirka, momentas. Jei kvepuoji - gali išdrįsti palengvinti judėjimą akių būtent tuo momentu... Gali, nes tau tavo kvėpavimas.
Man irgi įdomu, "kodėl nelipti". Tiesiog kartais žmonės pasirenka kaip jiems patogiau. Dabar, o ne vėliau... Kaip jiems lengviau tuo momentu...
O kam neapgalvotai priimti kažkokius sprendimus, kurie nepasiteisins ateityje dėl išankstinio klaidingumo? O kodėl gi nelipti? - kliūtys visada žavi, pasidarai stipresnis. Lipi ir pasieki savo tikslą, bet kokia kaina.
Taip, kartais pasirenka tai, kas jam netiks. Bet buvo patogiau pasirinkti. Kam lipti į medžio viršūnę, kad nusiraškyti saulės lepintą vaisių, jei galima ištiesti ranką ir nusiskinti augusį šešėlyje.....
Žmogus apgalvoja galimybes. O kodėl jis neturėtų to daryti? - egoizmas kiekviename iš mūsų užima tam tikrą vietą. O iš kitos pusės, kartais pasirenka tai, kas jam netiks.
Žmogus pasirenka kaip jam patogiau.
O žmogus taip daro? - bėga nuo jausmo, nusisuka nuo jo? Taip daro ne žmogus, o silpnas padaras, bijantis bet kokios atsakomybės gyvenime...
Tuo gyvūnai ir yra pranašesni už žmones - gyvūnai turi jausmą, o ne viską apakinančias nuotaikas, svarstymus, daiktus ar principus... O jei jau yra jausmas, tai kam bijoti, kam pabėgti, kam nusisukti?