Ir tada neįprastai, nes taip yra...
Tai buvo ilga kelionė į žmogaus vidurius, išrankiojant juos su skutimosi peiliuku, paliekant tik būtinus egzistencijai organus.
Jų kvėpavimų, dažnai springstančiu nuo cigarėčių dūmų jau seniai negalima buvo vadinti gyvenimu. Raudonas rašalas nepaliaudamai tekėjo jiems iš rankų – tokiu būdu jie atiduodavo duoklę tiems, kurie nebetęsė pasivaikščiojimo taku, į kurį atsimūšdavo išsigandęs vanduo. Jų akys buvo nukreiptos tik į priekį – aklumas aptemdė šalikelių grožį. Besišnekant apie save, nepaliaudamai kartojant tik vieną žodį – „mes“, jie keliavo aplink pasaulį, ant šlapio smėlio palikdami pėdsakus...
-Tu mane palikai? Aš nematau tavo pėdsakų?
-Aš nepalikau tavęs – kaip galėčiau? Tiesiog visą tą laiką aš nešiau tave ant rankų...

Komentarai
... tyla ...
"-Aš nepalikau tavęs – kaip galėčiau? Tiesiog visą tą laiką aš nešiau tave ant rankų... " Dar ir kaip gali. Ir palikti, ir nudėti, ir palikti gulėti šalikelėje su savo skausmu. Toks gyvenimas, pasakyčiau? Ne, tiesiog tai,ką mes pasirenkame. Ir ką reiškia palikimas? Žodžiai, veiksmai, žinojimas? Taipogi ne, tačiau atsakymo aš nežinau. Tik kai jauti, tai, ko niekas nepaneigs, net pačios pikčiausios mintys, yara turėjimas kažko...
Ir man primena, tik ne praeivį, o žmogų, kurio vardą prisiminsiu visą gyvenimą...
Jų kvėpavimų, dažnai springstančiu nuo cigarėčių dūmų jau seniai negalima buvo vadinti gyvenimu. Va sitas patiko, kazka labai primine, kazhkoki zhmogu pazhystama, tikriausiai ta vienadieni preivi gyvenime kurio vardo jau nebeprisiminsiu...
Nežinau, ar laikas toks visagalis ir ar jis gali sudelioti viską, bet tiesiog taip yra arba kartais būna...
Smagu, kad taip yra...svarbiausia, kad yra isgyventa ir kad turi prasme. o laikas ilgainiui viska sudelioja.
Viskas turi prasmę. Viskas yra sudėliota. Viskas yra išgyventa...
idomus dienorastis. skaiciau pora kartu, tiesiog uzkabino jis mane
nais paskutines dwi eilutes labai idomiai mielos