Ir tada tikėti visu tuo šlamštu.

Jie veidmainiškai samprotauja apie aukštąsias materijas, apie trapius ir nepasiekiamus dalykus. Jie, nekruptelėjus nei vienam veido raumeniui, meluoja apie savo tikrumą, teisumą ir begalinį prisirišimą. Jie, be menkiausios abejonės akyse, rėkia apie tai, kad nuvers kalnus ir išdžiovins jūras dėl mano draugystės. Nors, jie gali paprašyti atleidimo... ir vėl sumeluos. Ir man bjauru, slydu ir pykina, kai jie vadina mane savo drauge...

Komentarai

bona_sforca

O kažin, kas šlykščiau: kai tave kažkas vadina savo drauge, nors tu pati to nepripažįsti, ar kai kažką laikai savo draugu, nors tada jis to nepripažįsta? Damn it, kartais taip gera neturėti nieko...