|
Manyje du pasauliai, du žodžiai, dvi priešingos viena kitai pusės. Šviesa ir naktis, juokas ir ašaros, protas ir jausmai. Kažkas pasitraukė, ir viskas - sudužo harmonija, viduje pasimetimas ir audra, šaltis ir tuštuma. Aš negaliu padalinti meilės ir neapykantos, nenoriu, kad kas nors vienas valdytų mano širdį. Aš atsisakau meilės, kad išgyvenčiau - ten am-ina kova. Nekenčiu pavasario su amžinai tirpstančiais varvekliais, geltona saule, purvinais namais. Jis atveria namų langus, o žmonėse - akis. O aš noriu užmerktom. Taip niekas nepatrukdys, su savo baimėmis ir šypsenomis, išgyvenimais. Bet jis vis vien ateis, su pietų vėju ir bėgančiais upeliais, su žydru dangumi...
|
Komentarai
Žiūrint, kurį tu pati pasirinksi.
Kažkuris pasaulis vis vien yra netikras... ir deja, dažniausiai, tai būna geriausias iš dviejų...
O gal jie abu tikri, tačiau labai skirtingi ir juos suderinti labai sudėtinga? Manyčiau, jog dažnas išgyvena panašius pojūčius.
Kartais išeia ne dviejų pasaulių palyginimas, o išprotėjimas, nesuprantant, kuris iš jų yra tikras, o kuris ne...
Tai taip pažįstama. Ir tai taip sudėtinga. Tačiau kartais gera pagyventi tiek viename, tiek kitame pasaulyje bei juos palyginti. Nors emociškai tai vargina.
Funcybabe rašė: ...kartais per daud žydras dangus...| tyliai verkia.
...kartais per daud žydras dangus...| tyliai verkia.