Kraujuojantis "Leere" žodis.
Kodėl aš laukiu, kol mane kas nors pamils? Juk visi myli tik save.
Kodėl aš laukiu, kad kas nors pasidalins su manimi svajonėmis ir tikslais. Juk kiekvienas siekia tik savojo pripažinimo.
Kodėl aš atiduodu save visą - niekam nereikalinga? Juk visi stengiasi paveržti kitus.
Aš verkiu, stengdamasi pamiršti savo esybę ir principus.
Aš šypsausi - noriu tapti, kaip visi.
Aš sutinku - bijau tave prarasti.
Aš bijau, reiškia, prarasiu viską...
Kažkada aplinkui buvo supratimas - mes mylėjome vienas kitą.
Kažkada gėlės buvo iš asfalto - žmonės kovojo.
Kažkada aš šypsojausi - tiesiog turėjau jėgų.
Kažkada mylėjo žmogus - buvo tikėjimas kitu.
Dabar nėra jėgų...
Visa savo siela trokštu atsiskleisti, trokštu tave suprasti, noriu, kad tu nenusiviltum manimi. Aš tikiu, kad viskas dar pavyks. Viliuosi, kad mums neteks vieno kito skaudinti. Aš žinau, kad mane sunku suprasti, tikriausiai, dėl to, kad aš pati nustojau save suprast. Aš tapau isteriška: daug verkiu, įtarinėju, bijau, nesišypsau, kalbu neapgalvotai, daug rūkau. Tikriausiai, tampu žmogumi. Štai prie ko priveda gyvenimas pagal įstatymus...
Ieškau kaltu, nors pati suprantu, jog kalta tik aš. Ir viskas tik dėl to, kad pati kadaise pasidaviau...
Aš prašau, nors neturiu jokios teisės...
- Aš jaučiu, kad jau tave praradau...
- Taip, tikriausiai...
"Mes tiesiog kvaili vaikai, ir prieš mus visas pasaulis"

Komentarai
Žinau... Viską žinau... Jumi man irgi beprotiškai brangūs.
Bet juk aš tave myliu... Žinau, tai ne tas pats, bet vistiek..