... mirtis - ne išeitis, gyvenimas - ne išeitis...

Vieną naktį mes sedėjome ant palangės, kalbėjomės, verkė dangus – krito lietaus lašai – mūsų mintys, pasaulis atsiverė – tada pagalvojau, ir aš ten pateksiu su šventa viltim, kad grįšiu naktimis su tavim paplėpėti...
Aš praradau gyvenimo dovana, su lietaus lašais, tą naktį, išnyko gebėjimas kalbėti tai, ką jaučiu. Lengviausia kažką išsakyti nežiūrint žmogui į akis, nes nesuprantama baimė paralyžuoja visą kūną ir užvaldo mintis. Ir, rodos, gali iškęsti viską ir paslėpti savy, bet ateina tokia akimirka, kai supranti, jog tavo vidus perpildytas kažko, ko nesupranti, ką nori papasakoti kitam, kažkam artimam, netiesiogiai, su paslėpta mintim kiekviename žodyje, kurį galėtų suprasti tik labai gylus žmogus, ir vėliau tylomis maldauti pagalbos, bet galiausiai jos nepriimti, nes esi per daug išdidus, kad pasakytum, jog tau skauda...
Ilgos ir juo labiau nerišlios, keistos sapalionės, o gal įkvėpimas, pagautas šaltą vakarą, sugrįžus namo, apsvarsčius visas galimybes ir palūžus būtent tada, kai viskas jau buvo aišku... Dirbtinis noras būti suprastai ir nepasmerktai... Tai tiesiog yra kažkas nereikšmingo, beeinant šaltą vakarą namo...
Miestas vėl apsimeta, kad miega. Namų akys užmerktos, bet aš tiksliai žinau, kad jos nesigeri spalvotais sapnais, nes niekas jiems nedavė tokios galimybės... Praėjusio vakaro agonija... Miestas apsimeta, kad miega, ta jau pastebėjau seniai, už namų akių verda naktinis gyvenimas, niekam nežinomas ir paslaptingas. Gyvenimas, kuriame viešpatauja tamsa, gyvenimas, kuris ne kiekvienam yra prieinamas. Ir nenorom į pasąmonę bando įsiveržti keistos, nesuprantamos, tamsios ir baisios mintis... Jos baugina ir atpalaiduoja, ramina žinojimą, kad kada nors ta egzistencija galu gale baigsis. O gal tos mintys susideda tik iš nenumaldomo noro sulaukti greičiausio traukinio, už paskutinius centus nusipirkti bilietą į niekur ir išvažiuoti, neprisimenant nieko, žiūrėti pro šaltą langą į žaižaruojančias miesto šviesas, noro išnykti kaip sniegas ankstyvą pavasarį, noro išmokti skraidyti, nežmoniškai bijant aukščio, noro tiesiog nebūti... Kaip graudžiai juokingai viskas tai skamba...
“…mirtis iš mūsų padaro angelus ir suteikia sparnus ten, kur būta pečių tokių švelnių kaip varnos nagai”(Jim Morrison). Ar tiesa, kad kiekvienas turi savo mažą angelą sargą? Jei taip, tai mano turbūt pavargo mane saugoti ir nusprendė snustelt...
Aš begalo pavargau nuo tų visų besibaigiančių pabaigų ir neprasidedančių pradžių, vėl besibaigiančių... tai veda mane iš proto, ir tai vis kartojasi... Liūdniausia, kai prasideda besibaigiančios pabaigos pabaiga, ir tu apie nieką kitą nebegali galvoti – tik kaip padaryti, kad ta pabaigos pabaiga nesibaigtų... vėliau būna beprasidedanti pradžia, kuri virsta pradžia ir dar labiau pradžia, kol tampa besibaigiančia pradžia, o vėliau ir pabaiga... Rašau kai tikra “šizė”. Nors nieko keisto, aš jau seniai pastebėjau, kad esu nepagydomai lygotas žmogus, keista visa savo esybe, kankinanti pati save, visą gyvenimą maldavusi tik vieno noro išsipildymo ir dabar nesugebanti jo vertinti, nes esu per daug silpna, niekada nerodanti emocijų, slepianti savo jausmus po abejingumo ir pykčio kauke, visų prieštaringai vertinama ir kažkuo užkliūnama, per daug agresyvi, kad būtų nuoširdi... Visko per daug...
Maniau, kad pasaulis slepia savy du beprasmiškus dalyku: save ir mane-klydau, slepiasi ir kiti...
Kvailos mintis, užplūdusios vėlų trečiadienio vakarą, beeinant namo...
Atsiprašau, kad gimiau, daugiau taip nedarysiu...

Komentarai

xdidix

hamleta prisiminiau...

kliedesys

bona_sforca>>> kaip sakant, rėžk jau viską, ką galvoji Nepasakyčiau, kad man depresija, tiesiog, aš jau esu toks žmogus. Labai retai kada prasiveržia mano emocijos, bet jei jau prasiveržia, tai iš visos širdies. O plytos atsisakysiu kol kas. Ne tą turėjau omeny...

bona_sforca

"...niekada nerodanti emocijų, slepianti savo jausmus po abejingumo ir pykčio kauke, visų prieštaringai vertinama ir kažkuo užkliūnama, per daug agresyvi, kad būtų nuoširdi..." Nepasakyčiau, jog daug nusimanau psichologijoje, tačiau tarstelsiu savo žodį. Emocijų slėpimas - pirmasis depresijos varnėnas. Nesakau, jog ja sergi. Ne. Paprasčiausiai žinau, jog bet koks emocijų užgniaužimas savyje pagimdo tiktai liūdesį, pyktį bei agresiją. Suprantu, nėra taip lengva atsiverti kitam žmogui. Už viso to dažniausiai slypi baimė. Pasakyčiau, kaip nuo to "išsigydyti" ar panašiai, tačiau nežinau, ar tau būtų įdomi mano nuomonė... "Atsiprašau, kad gimiau, daugiau taip nedarysiu..." O šis sakinys yra vertas mažų mažiausiai plytos į galvą. __ ____ __ _____ Gyvi mes esame tik trumpą akimirką, o mirę būsime visą amžinybę.

Grt

'Atsiprašau, kad gimiau, daugiau taip nedarysiu..' mmm..