praėjusios dienos agonija...

… Kai medžiai numeta lapus, ant jų šakų pradeda suptis liūdesys. Būtų gerai, jei dabar pakiltų vėtra ir, išplėšus jį, nusineštų toli, toli, toli…

Tiesiog…

Laiškai žmogui, kuris, kaip ir aš, ieško kažko didesnio, bet vis nesuranda…

Neduok man vardu. Prašau, nespėlioki… Laikyki mane nepažįstamaja iš niekur, kuri, kaip ir tu nesuranda, ko ieško. Būkime drauge. Taip lengviau pasieksime savąjį tikslą. Juk žinai, kad susivienijusios mintys nugali net ir Drakulą, atsistojusi skersai gyvenimo kely.

Patylėti… pajusti savo tuštybę… pripildyti ją harmonijos… apkaišyti džiaugsmo ašaromis… apkarpyti nusivilymu bei liūdesiu…

Grįžus namo, šaltą antradienio vakarą, kai pasaulis nusprendė pasinerti į žiemos krečiančias išdaigas, mane netikėtai pagavo noras kažką rašyti… rašyti bet ką, svarbiausia, rašyti, kurti nesąmones ir tuo džiaugtis…

Žinai, važiuojant namo aš taip džiaugiausi, kad aplinkui viskas balta, kad dangus galu gale pravirko skaistybės ašaromis ir nusprendė išsilieti visam pasauliui. Nuostabiausias jausmas apima žmogų, kai supranti… nesvarbu ką, bet supranti kažką… Kai važiuoji autobusu ir šypsaisi be reikalo, tiesiog šypsaisi, nes tavo vidus dainuoja, tavo siela nori šokti, tavo širdis, kadaise pasimetusi, suranda kelią namo…

Važiavau ir galvojau, kad aš esu laimingas žmogutis… Ir tu esi mano tamsos tylintis angelas, kuris skleidžia tokią ryškią šviesą, nuo kurios galima apakti, kuris kartais rėkia taip garsiai, kad galima apkursti, bet visam tam ir slypi tas nesuvaldomas džiaugsmas, kad yra… Aš be galo džiaugiuosi, kad esu čia, dabar, mintimis su tavim. Esu, o ne egzistuoju… ir per daug dažnai dabar kartoju žodžius “džiaugiuosi” ir “laiminga”, nors tai ir yra pats nuostabumas supratimo, kurio net negali suprasti…

Apmąstymų valanda skaisti. Be sielvarto, kad neišsipildys viltys, be liūdesio, kad nudegins praradimas. Tik aklas ėjimas į sielos girias ir pievas, į patį vidurdienį. Kodėl tokie abejingi, kupini nuoskaudos mūsų žodžiai? Kodėl toks abejotinai triukšmingas lyg tuštybės mugė mūsų kelias į laisvę? Neguosk, visų numylėtoji saule. Nežadėk iki šalnų negęstančio žydėjimo. Neviliok į baltą ramybę be gyvasties ir šilumos. Kokiais lapais neužklosi sužeista nerimų širdį – kad ramybe patikėtų. Kokiais lietumis benuplausi kraujuojančią viltį – kad saugiai namuose gyventų…

Per daug myliu tave, kad galėčiau išvažiuoti neatsisveikinusi...

Komentarai

kliedesys

Jo, prisiminsiu laikus, kai buvau punke

Misantropia

Iš Vilnelės vandenuko?

kliedesys

O, kolega, didelis pakepinsim, paspjaudisim, aš vandenuko pagersiu, o tu alučio išgersi

Misantropia

Suprantu... ... ok, reiks užsipirkt dešrelių... laužas turbūt didelis bus...

kliedesys

Zinau... Bet tu juk irgi zinai, kad atsisveikinau su juo, tada, kai sudege jo nuotrauka... Vis dar... zinai, supranti... Greitai kepsime desreles - tada ir bus viskas

Misantropia

...liūdna... ...banaliai kalbėt nenoriu, paprastai - nemoku... o juk viskas ir pasakyta... žinai gi.