Sau apie save.
Aš juk nenorėjau. Ar norėjau?
Pasisekė. Ar nepasisekė?
Gailiuosi. Ar džiaugiuosi?
Tikiu. Ar nusivyliu?
Jaudinuosi. Ar man nerūpi?
Tokia plona linija, pasirengusi nutrūkti kiekvieną akimirką, tarp praeities ir ateities, pagaliau, dabarties. Pjauti ją kruvinom žirklėm - nors, kas jai iš to? Per ją eina visas gyvenimas...
Atrodytų, tai tik praeitis. Vakar, mėnuo atgal. metai atgal, dešimt metų atgal. Ir štai... Viskas iš naujo. Uždaras ratas. Dviejų laukų kova, praeitis ir dabartis vienu metu. Kova dėl ateities?
Praeitis - tragedija? Dabartis - pokštas? Kas gi tada ateitis? Įdomu. Tik ir įdomu... O pokšto pabaigoje juk linksma nusijuokti, ar ne?

Komentarai
'Plonytės mėlynos linijos' pačios nenutrūksta. Ypač savos. Savas linijas iškraipom ir sutraukom mes patys. O visiškai prisitaikyti prie aplinkos ir jaustis gerai niekas nemoka. Tebūnie tai Pakso sindromas - aplinka kalta. Keista ir kvaila - sėdžiu su termosu pašonėj ir kovoju su praeitimi ir dabartimi. Geriausia abi užmiršti, jei bent kokia apkerpėjus ir šūdinais batais užmindžiota viltelė dar gyvena viduje, norint išgyventi.
Zhiuriu T_y_L_a labai megsta rietis ir prisikabineti. Pastebejau tai jau seniai.
Prašom rietis ne čia - sekmės
EPItafija rašė: Tajp ! ~
Tajp ! ~