Nejaugi tu iš tikrųjų manai, kad galima amžinai įtikinėti save, jog tau to tikrai reikia, puikiai žinant, kaip tau tai nereikalinga... Kada tu nustosi tiesti rankas ten, kur tavęs niekas nelaukia? Negali pateisinti kitų, bet randi begalę pasiteisinimų sau? Prieš ką tu teisiniesi? Prieš save? Už ką? Už tai, kad stumia tave ir tu stumi kitus? Už tai, kad tavęs išsižada švelniai ir harmoningai, o tu vienu žiauriu mostu žlugdai priešais stovinčiojo pasitikėjimą savimi? Už tai, kad viskas vyksta neapgalvotai? Už tai, kad tave ne taip suprato, nors tu puikiai žinai, kad ‘kitaip’ suprasti tiesiog neįmanoma – arba jis yra per daug naivus, arba jis veidmainis...
O jeigu tave atstumia, tikėdamiesi, kad vis dėlto tu neatsistumsi ir vis vien dar laikysies ir palaikysi? Jeigu... O jeigu taip? Tu paprasčiausiai bijai nusivilti. Bijai to, kad realybė – visai ne tokia, kokią tu susikūrei, o kitokia, galbūt per gera, galbūt per bloga, bet tai realybė... Nebijok. Priimk ją tokią, kokia jinai yra iš tikrųjų. Būk savimi.
Eik ir žiūrėk. Pagaliau, pažiūrėk tiesai į akis. Sėkmės!
|
Komentarai
Taip, sutinku su tavimi. Bet dažniausiai mėgstu kartoti: Dūris į nugarą yra keleriopai kartų skaudesnis negu šūvis tiesiai į smilkinį...
Kas ish to ziurejimo i akis.?..Vistiek gyvenimas tave privercia buti nors shiokiu tokiu veidmainiu..