Savais tylėjimo įžadais laikyk mane ir nepaleisk...

Praėjusios dienos agonija. Kankinančių minčių paranoja. Savižudybės noras, esantis visai netoli, už lango, kur liepsnoja laužai. Savidestrukcija, nesuprantant, ką sako jo akys. Matau – aklumas. Nematau – praregėjimas. Nejudėsiu. Negirdėsiu. Nebūsiu. Sugrįšiu – kitokia. Praeities eilėraščiai, parašyti tavo ranka taip ir liko pamiršti. Dulskta paslėptame stalčiuje, palepėje, kur kartais apsilanko jaudulys, aistra ir atodūsiai – ne mes, ne mūsų, niekada... Atsikračiau senų prisiminimų - laiškai, mintys - neišnykstantis nuoširdumas perduotas voke, laiškai rašyti mano ranka.

Rūkau. Šalta. Šalia jis, bet jo nėra. Keistumas. Nebelaukiu žinių, nes nepažįstu laukimo jausmo. Šypsena. Užsimerkiu. Supratau skambančią muziką. Nesibaigia. Nesibaigs. Gyvenimo tęsiniai. Savo noru išėjimas į niekur yra per daug sunkus. Mano stiprybė - kantrybė, bet mano silpnybė - atbukusio šaltumo simbolio kraštai. Galvoju. Tai lieka tiesiog žodžiais. Raidės. Per daug taškų ant „i“ – nesibaigiančių, negalutinių. Savo sąžinės bėglė. Šokiai lietuje. – 30C. Laukas miręs. Mąstau, o tu? Kas? Įprotis būti vienai. Neišvengiamas traukinys. Stop ženklas. Raudona šviesa? – Geltona... Laikas per lėtas. Nekantrumas? Skausmas? Daryti ką?

Žengti žingsnį – mašinų srautas – beribė erdvė – tikslas – jis – pasiekimas – vėl pamatysiu – sapnuose...

Komentarai

Dresden_doll

man patiko..prikaustė. netaip, kaip dauguma čia patalpintų sausų dienoraščių,

Anarchistas_UK

Vercia susimastyti...

prieblanda

Sugrįši — kitokia. to tau ir linkiu