Savais tylėjimo įžadais laikyk mane ir nepaleisk...
Rūkau. Šalta. Šalia jis, bet jo nėra. Keistumas. Nebelaukiu žinių, nes nepažįstu laukimo jausmo. Šypsena. Užsimerkiu. Supratau skambančią muziką. Nesibaigia. Nesibaigs. Gyvenimo tęsiniai. Savo noru išėjimas į niekur yra per daug sunkus. Mano stiprybė - kantrybė, bet mano silpnybė - atbukusio šaltumo simbolio kraštai. Galvoju. Tai lieka tiesiog žodžiais. Raidės. Per daug taškų ant „i“ – nesibaigiančių, negalutinių. Savo sąžinės bėglė. Šokiai lietuje. – 30C. Laukas miręs. Mąstau, o tu? Kas? Įprotis būti vienai. Neišvengiamas traukinys. Stop ženklas. Raudona šviesa? – Geltona... Laikas per lėtas. Nekantrumas? Skausmas? Daryti ką?
Žengti žingsnį – mašinų srautas – beribė erdvė – tikslas – jis – pasiekimas – vėl pamatysiu – sapnuose...

Komentarai
man patiko..prikaustė. netaip, kaip dauguma čia patalpintų sausų dienoraščių,
Vercia susimastyti...
Sugrįši — kitokia. to tau ir linkiu