Savais tylėjimo įžadais laikyk mane ir nepaleisk...
O man norisi miego, bet mūsų sparnai sužeisti - jiems skauda... Mūsų likimai? Pavasaris žaidžia su mumis savais keliais. O aš galėčiau džiaugtis, bet lūpos nepratars nė žodžio...
Aš sergu... Aš skaičiuoju duris... Aš skaičiuoju veidus... ir vis rašau, bet niekas netiki... Ir niekas nemato ir nenori matyti... Aš peršalau? Aš metu į ugnį savuosius sparnus... Netiki? Kodėl? Manai, kad man neužtektų stiprybės? - Žiūrėk...

Komentarai
siaip tikrai graziai parasei,bet matosi,kad tau del kazko liudna...