Savais tylėjimo įžadais laikyk mane ir nepaleisk...

Ir vakaras uždega raudonas žvakes. Tu apsirengi - jau eisi. O man taip baisu, kad net liūdna. Kažkaip tuščia. Pavasaris amžiams atras savas upes. Ir tu prisigersi eilinį kartą. Tu ne? Tu...

O man norisi miego, bet mūsų sparnai sužeisti - jiems skauda... Mūsų likimai? Pavasaris žaidžia su mumis savais keliais. O aš galėčiau džiaugtis, bet lūpos nepratars nė žodžio...

Aš sergu... Aš skaičiuoju duris... Aš skaičiuoju veidus... ir vis rašau, bet niekas netiki... Ir niekas nemato ir nenori matyti... Aš peršalau? Aš metu į ugnį savuosius sparnus... Netiki? Kodėl? Manai, kad man neužtektų stiprybės? - Žiūrėk...

Komentarai

skeitaz

siaip tikrai graziai parasei,bet matosi,kad tau del kazko liudna...