Septyni metai - už tuos, kurie jūroje.
A.T.
"...iš tikrųjų, viskas gerai, nes viskas blogai..."
Nežinau, ar galėsiu kada nors pagaliau padėkoti už su niekuo nesulyginamą jausmą, kad šalia manęs visada buvai ir esi tu. Tiesiog tu, kiekvieną kartą gimdantis iš naujo mintį, kad vis dėlto galima ir verta gyventi, kad galima pasikelti nuo viso šio purvo ir neapykantos, kad galima laukti ir kažkuo tikėti, kad tu – manoji tvirtovė. Tvirtovė nuo visų. Nuo žiaurių, visada keičiančių kaukes žmonių. Nuo noro mirti ir ištirpti naktyje. Nuo vėjo, kuris plėšo į skutelius sielą. O kartais – nuo savęs pačios. Ačiū, kad buvai/esi, kad tavęs neišgalvojo mano ligotą fantaziją. Ačiū, kad esi/buvai šalia manęs, kad tu žmogus, mylintis Cojaus kūrybą, rašymą iki trijų valandų nakties, žmogus, gyvenantis kitame pasaulyje, kiekvieną kartą gyvenantis vis skirtingose senamiesčio gatvėse, raminančiose savižudžius savo oranžine šviesa, cigarėčių dūmais, dangumi ir naktimi, naktimi, naktimis, naktimis... Ir mes vėl susitiksime tame pačiame pūvančiame rūsyje, kvepuosime tais pačiais cigarėčių dūmais, klausysimės tos pačios kerinčios psichodelinės muzikos ir jausime, kiek daug mes turime: save... Ir tegul mūsų nekenčia jau seniai sušiktas pasaulis, tegul ledinis šaltis drasko kvėpavimą, tegul nutyla visi paukščiai, tegul niekada neateina rytas – mes vis vien išsaugosime savo sielas... Nes aš ir tu – mes... Tu mane gelbėjai...
...už tuos, kurie jūroje...

Komentarai
Kas norėjo, tas suprato. Kam reikėjo, tas suprato. Kaip būna kartais gyvenime...
Kam?Kas?Kaip?