Skirtingi keliai, vedantys prie tos pačios upės krantų.
aš tik noriu pasakyti -
"ačiū".
Ačiū už tai, kad tu mane supranti.
Ačiū už tai, kad tu gaudai mano nuotaikas.
Ačiū už tai, kad jauti mane.
Ačiū už tai, kad tu gali lengvai prasiskverbti į mano pasąmonę ir kalbėtis su manimi visą naktį.
Ačiū už tai, kad neleidi man užmigti ir užspringti savo baime.
Ačiū už tai, kad tu su manimi esi/ buvai.
Ačiū už ligoninės palatos baltas sienas.
Man jau beveik nebeskauda.
Ačiū už tai, kad leidai man pačiai apsispręsti.
Emocijos mane migdo.
Aš galiu suryti dešimtį tablečių vien nuo minties ir pajūčio, kad tu esi kažkur šalia.
Kartais man reikia akimirkai užsimerkti ir apakti.
Kartais reikia atsipūsti.
Bet vis vien...
Aš visada liksiu čia.
Tavo.
Ir viskas.
P.S. žalios arbatos?

Komentarai
Na, kaip čia pasakius - kartais atsisveikinimas su žmogumi gali būti ir ne toks skausmingas, prisimenant viską, kas buvo gero
O, pozityvios mintys Šaunu
Rimts... Negerai, reikia taisyti padėtį kažkaip. Įsirėminčiau nuotrauką
Reikia.. O mes atai aplamai vaiko nuotraukos neturim. Nekalbant apie tris pusgircius snUkius...
Blem, reikia nuotrauką kada padaryti su mumis visais trimis, o po to, kur keturi
Parukom
Parūkom...
Zalios arbatos mes turim. Baimiu irgi....