Tam...
Negailek saves – priprasi – nepakilsi” – privercia susimastyti? Pagalvokim, idemiai isiskaitykim i zodzius, pajuskim ju minti ir nieko nesupraskim... Is vienos puses, atrodo, kad zmogus yra tokia butybe, kuri priprato gailetis saves ir kitu – tai tapo kaip gyvenimo norma, iteisinta tam tikru individu pasamoneje. Galbut netgi tame paciame gailesty ir slypi kruopelyte zmogisku jausmu – pirmiausia, meile sau – negaili saves – nesi zmogus, iseina taip... Tada as drasiai sakau, jog nesu zmogus. Nezinau, kas esu... Is kitos puses, jei sakai, kad negaili saves – parodai savo stiprybe, itikini save pati, kad sugebi plikom rankom nuversti kalnus – o pasamones mintys ir pasauliai irgi kada nors patiria fiasco. Nepamirskim to. Kas yra tikras, kad uzgriuvus karui, isliks stoveti?
Ir, jei tu klausei manes apie gyvenima, pasakes, kad jis yra grazus ir geras dalykas, tai dabar as negaliu su tavimi sutikti, nors ir paneigti siu zodziu turbut irgi nesugebeciau. Gyvenimas – yra maldavimas – per daug zema. Gyvenimo nera, yra tik kazkokia prasme, bet kokia prasme? Kodel kazkada kazkas kudikio pirma ikvepima pavadino gyvenimu? Mano silpnybe – atbuke saltumo simbolio asmenys, bet mano stiprybe kantrybe. Megstu sakyti – zaidziu gyvenima... Gyvenimas – performansas, kuriame mes visi – dievai, demonai, angelai, kristai... Visi mes esame uzsieme savo didiziausiais isgyvenimais, negalvodami, kad gali buti dar blogiau ar geriau, kuriam kazka naujo, bet butinai panasu i praeities pavidala. Atejus laikui, nesugebame pagriebti nei seno, nei naujo – tusti delnai. Bet viskam tik musu valia – darom taip, kaip norim. Nupiestas atvaizdas niekada nesupanases su norais, lukesciais ir laukimu. Aplinkui nieks nesikeis, jei ziuresim i veidrodi ir matysim tik savo atspindi.
Oro. Man visada truksta oro. As sunkesne uz ora. Tu sunkesnis uz ora. Kvepuok! kvepuok ir buk sveikas. Auk didelis ir tampsi dideliu nuliu. O as sutalpinsiu visa laika I MP-3 formata ir ieskosiu nauju hiperlinku.
Tyla... Tyla... Tyla...
Is pradziu buvo zodis? Ne, pradzioj buvo tyla, bet zmones jos nesuprato ir prabylo. Gyvenimas – vieni daiktavardziai. As zinau daug zodziu, bet jau neprisimenu, ka jie reiskia. Svarbiausia, tinkamai uzduoti klausima, o atsakymas pats savaime ateis – tik ka daryti tada, kai nenori nieko klausti? Patylekim, pajuskim savo tustybe ir silpnybe. Zodziai nereiskia nieko – tai tuscios raides, isdeliotos paeiliui, kad kazkam butu lengviau suprasti aplinkiniu judejimo traektorijas. Zenklai – niekas, ypac tada, kai priesais vienas kita stovintys asmenys ju nepazista. Patylekim, paziurekim vienas kitam i akis ir padarykim atitinkamas isvadas, isdeliokim sakinius ant apdulkejusiu lentynu, sventai isitikine savo klaidinga tiesa, bet tylekim ir tikekim toliau, nes tyla neapkencia tu, kurie prabyla – ji baudzia, skaudziai. Didziuojuosi savimi, kad ismokau tyleti. O tu rasei, kad negalima perkasti sio meno...
Pries tai, kai pasauli atjunk uz neapmoketas saskaitas, zemeje, galbut, isivyraus didziojo poksto era. Prisipazinsiu, per koncerta snekejau kuo sarkastiskiau ir kuo ironiskiau, bandydama juokauti. O kodel gi ne? Ziurekim I savo pasnekova taip, kad jis niekada neuzsimanytu zvelgti mums i akis. Kalbekim su savo pasnekovu taip, kaip jis niekada neisdristu sneketis. Saipykimes is visu ir visko, ir galbut tik taip isliksime savimi.Kartais nusibosta kapstyti pavirsutiniskuose dalykuose - neidomu sneketis, neturi, ka pasakyti - nesakyk, tik nenuleisk akiu ir neziurek i grindis - ne, tai kazkas daugiau, nei paprastas nenoras susidauzti plastmasiniais bokalais. Nepriimk viska uz gryna piniga ir netikek tuo ruku. Interpretuok viska ir visus, kiekviena posaki. F.Nyce: “Faktu near, yra tik interpretacijos”. Matom tai, ka norim matyti, girdim tai, ka norim girdeti - koks nenugalimas ginklas slypi zmogaus noruose daryti taip, o ne kitaip. Pasislepkim nuo kitu akiu – ar ju zvilgsniai taves nezlugdo?
Ka tu ten uzsiminei apie nuosirduma? O kaip tau paciam atrodo? Pastebejau, kad daznai sakai zodi ‘nezinau’, bet su tokia idomia balso intonacija ir mimika: nuleidi akis, pasakai, pasitrauki, darai zingsni ir sugrizti. Dabar as tau pasakysiu ‘nezinau’, nes galbut noriu tiketi kazkuo, nenoredama suklysti. Ar as esu nuosirdus zmogus? – kaip tu gali atsakyti i si klausima, jei manes nepazisti. Padarem atitinkamas isvadas, bet jokiu budu neprasitark apie jas – tsss... (sneku su labia didele ironija)
Tu moki sypsotis. Tu bijai sypsotis? Hm, negi nekeista... Toks ispudis, kad tu parenki momenta ir per atranka isrenki zmones, kuriu kompanijoje galima sypsotis, o kuriu ne – bet tau nieko neiseina
Nes sypsena issprusta is tavo lupu, tu jos negali valdyti.Kas tu? Kas? Nepazistu taves. Susipainiojau. Zinau, maciau tiek savo, tiek tavo akis. Ar juose nezinomybe ir neviltis? – ne, viskas jau seniai buvo nuspresta, tik kuriose akyse blizga tas apsisprendimas? Praraskim save, savo esybe – atraskim, sugrazinkim ir supraskim... Nenorim ar negalim? Stengiames, bet nieko nesigauna? Saves? Taves? Uz ka? kodel? Visi mes esame kitokie cia ir kitokie ten, laiskuose ir realybeje, tyledami ir snekedami... Todel, kad tu ne tas, kitas, kitoks. Todel, kad as ne ta, kita, kitokia. Matau, zinau, jauciu – nera pradzios, nera pabaigos. Gal tu kazkas? Gal as kazkas? Buk savimi – nustok vaidinti teatre, daryk viska ekspromtu ir gerk dazniau sampana, sumaisyta su alum – matyk tai, kas yra is tikruju. Atrask. Islaikyk.
Kazkas sake, kad tikintieji, teisingi ir geri zmones mirsta sapnuose. Mane turbut palaidos gyva...

Komentarai
O aš, kaip reta, perskaičiau... Šiaip nepažystamų žmonių dienoraščių neskaitau, bet šį kartą kažkodėl išimtį padariau, ir tikrai nesigailiu. Įdomiai parašyta , man patiko. p.s kodėl neatrašai į mano tau vakar parašytą laišką... aš taip laukiu atsakymo...
uh tingiu skaityti
daugoka....
lintu_girl rašė: uj...man siek tiek per dauk...nu gal kita karta perskaitysiu...
uj...man siek tiek per dauk...nu gal kita karta perskaitysiu...