|
Jie gyveno purvinuose, dulkėtuose, bet saulėtuose, visų užmirštuose kambariuose ir gamyklose. Jie žaidė keistus žaidimus prie Vilnelės krantų netoli Vilniaus lūšnynų. Jie skaitė keistas knygas gyvenimu kvepiančiuose pavasariniuose parkuose. Jie važinėjo naktiniais autobusai, niekad nemokėdami už pravažiavimą. Važiuodavo į keistus, mažus rūsius paklausyti keistai skambančios muzikos. Jie nešiodavo keistus rūbus ir dainavo keistas dainas, pripildytas, kaip gyvenimas naivumo, cinizmo, purvo ir mirties. Jie tikėjo į keistą žodį "Laisvė", tikriausiai, nežinant jo galimybių. Jie niekada nebuvo mirę, juk jų širdys niekada nebuvo tuščios, skirtingai nei šio pasaulio aborigenai, jie turėjo sielas. Tokie buvo paskutinieji žemės vaikai. Amen
|
Komentarai
Už ką gi dar Ech, pasiilgau aš tų pankiškai gotiškų laiku
Už mus, tskant
Nesyra tų, kurie tas tiesas saugo ir neša per amžių amžius
Forever and ever. Amžinosios tiesos niekada nemiršta
O gotai čiulpia ir jiems tai patinka
Pankai ne diedai...