Užgesus paskutiniam žibintui, gatvėje įsiviešpatavo tyla. Snaigės nustojo šokti. Karts nuo karto pasigirsdavo šnarėjimas, tačiau jis greit ištirpdavo tirštoje Nakties masėje. Dabar, ne taip kaip dieną, nesigirdėjo nei automobilių simfonijos, nei žaidžiančių vaikų klegesio.

Užsnūdo paskutinė lempelė Rašytojo namuose, užmigo šratinukas prie negimusio elėraščio. Viskas, išskyrus lengvo vėjo myluoijamus krūmus, paniro į beribę, visagalę Tamsą. Atrodė, kad net rytas negali išsklaidyti šios harmonijos rūko.

Dėjonė.

- Negaliu. –pabudo šratinukas ir žodis po žodžio ėmė tęsti legendą. Laikas ėjo lėtai, rodėsi, kad ir jis nori užsnūsti, bet sunkūs laikrodžio sraigtai suko sekundę po sekundės.
Autoriaus galvoje gimė kipšiška dvejonė.
- O kam? Viskas veltui.

Šratinukas vėl atsigulė prie savo minčių išraiškos baltame lape.

- Pailsėk. – rašytojo svarstymai susipynė su migla, vėliau galutinai joje išnyko..

Saldus šiltas miegas svaigino. Dabar tikrai visi miegojo. Ore vyravo melodingas,sapnų muzikos kvapas, kuri jautė tik įsiliejusieji. Dabar visi buvo ten pat: ir namų neturinčios katės, ir kaktusas ant palangės, ir užgesus žvakė.. ir žmogus..
Tik vieniša plaštakė gailiai verkė kūrėjo eilėraštyje. Ji prašė užbaigti jos istoriją, tačiau žmogus jau buvo kietai įmigęs. Jis nežinojo, kad tai buvo paskutinė plaštakės naktis.

Sparnų plazdėjimas nutilo.

Tyla. Aidėjo tik Giltinės žingsniai. Lediniame delne Ji nešėsi mirusią žmogaus mūzą.

Komentarai

sesuo_mirtie

labai grazu...kaip tavo parasyta...😘