
mažutė
ją nupiešė japonų dailininkas
kažkada
prieš porą šimtmečių.
Iš veidrodžio
juodais lakuotais rėmais
jos akis išimčiau,
kad tamsoje šypsotųs.
Po pudra ir po dažais lyg nokstantis
naktinis persikas jos veidas.
Teptuku įkūnydamas sapno personažą,
gal pats pamilo ją – į nieką nepanašią,
nešiną
kvapiu arbatos puoduku
tai mėnesienoj, tai šešėly –
tirpstančią ir filigranišką
lyg žavią liūdną raganą
tą, kažkada taip geistą
keistą
geišą...
vaičiūnaitė

mylėk mane.

Komentarai