Pakelk sparnus ir krisk giliau..
Nusprendziau neiti nei vienu is dvieju taku - nei kopt,nei krist.Nusprendziau uzsimerkt ir tiesiog leisti vejui mane nesti kaip nugeltusi rudenio lapeli - gal vejas mane nes aukstyn,pames ant atplaisos ir vel nupus zemyn...? As nezinau kaip bus...Bet kad ir kas bus - as istversiu - kentesiu sukandus dantis,sypsosiuosi,sokinesiu ir kritinesiu...As istversiu - manes nenubloksh sis gyvenimo ratas,net jei as begsiu pries ji...Kai jis sustos kitam reisui,sustosiu ir as...islipsiu,pastovesiu ir...pazadu - vel ilipsiu...As visad egzistuosiu - gal ne varle,gal ne mergytia,bet as Busiu...Busiu ten,kur vejas nunes...Busiu tuo,kuo vejas mane padarys...Ir gyvensiu su veju - kildama aukstyn - zemyn...ausktyn - zemyn...

Komentarai
erelis
erelis
lb tejsingaj... ...blaskoma wejo lyg pageltes rudenio lapelis...
kvakva,saunuole
Up Down Up Down...atsilaikyk
kaip visuomet,kvakva mintis isdeste nuostabiai
sweeeeet... o bedugnes apibudinimas labai smagus bet teisingas.
labai grazu...labai teisingai mastai apie gyvenima ir as tau tikrai pritariu...tikrai graziai parasei...