As nebegaliu tureti nematomu draugu...Nebegaliu tureti zmoniu,kuriu niekad nebuvo ir nebus salia,nebegaliu reikti savo minciu orui naiviai tikedama kad ten stovi Kazkas,kam as is tiesu rupiu Butent taip,kaip as noriu.Nebegaliu ne del to,kad esu jau lyg ir per didele tokiem uzsiemimam - bandravimui su nematomais draugais,svajonems... Bet as nebegaliu to daryt,nes kuo dazniau as lankausi savo Pasaulyje,kuris toks nerealus,kad as jam net prigalvoju visokiu visokiausiu baisybiu kad viskas atrodytu bent siek tiek tikroviasiau - ne per gerai,tuo dazniau mane spaudzia sitas Zemes Rutulys... As zinau,kad liudet as nemoku - veikiau daznai mane puola pamudas,bet kazkokia mistiska jega as ji nevju...O gal tiesiog apgaudineju save vaizduodamsi patenkitna...?Ne,kai nebelieka jausmo lieka bent jau zinojimas,kad nera taip blogai kaip gali buti... Ir kaip atokvepiui as begu i svajones...O ten..ten galiu nesutikti zmoniu - kartais be siu dvikoju buna zymiai smagiau...Galiu matyt dangu ir banaliai skaiciuoti zvaigzdes...Galiu daryt tai kas banalu,bet miela,o tarkim tokiu ziemos laiku neimanoma - tesiog jau negaliu isbegt ir pries saule issities visu kunu tarp geliu margiausiu...Ir begealiu tokiose pievose galvot apie tai,kam pasauly yra viltis,kam yra pats gyvenimas...Tikroveje,realiai tai neimanoma - jei ne del psichologiniu,tai del materiniu (ar kaip jas ten vadina protingi zmones...?) priezasciu...
Bee...Zinot,skaudu,labai skaudu kartais buna Suvokti...Suvokti tai,kad tavo naivus tikejimas tuo,kad pasauliui esi reikalingas ne vien kaip eilinis gatves zmogus,yra tiesiog apgaule...Nors visgi ir zavu - tikejimas ir zinojimas tai tos kibirksteles kuriu deka tu kaip masina su garo varikliu stumiesi i prieki...
Nesvarbu,kad buna skaudu..Nesvarbu,kad puola liudesys ir kankina mintys,kad Vilties nera...Nesvarbu,kad tave tiesiog grauzia Materija ir kad kartais imi jaustis beprotciu del to,kad pasnekesiai su savimi ir kasdieniai svajojimai apie naivius ir netgi banaliu dalykus tapo tavo dalimi...Nesvarbu,kad kazkokiu nematomu draugu turejimas kartais is vienatves ima tau kelt nerima...Nesvarbu,kad apie tokius dalykus mastyt imu tik del to,kad esu viena (bet nevienisa,sita zinau tikru tikriausiai..o gal tik tikiu tuo...?ne,ko gero Zinau..)..Dabar pagalvojau - nesvarbu,kodel AS esu - svarbu,kas ir Kad esu...Man ko gero skirta buti svajotojai...Ir gerai - as esu tokia.O kam as esu cia,ten ir visur kitur - pamatysiu,suzinosiu,kai ateis laikas...Tikiu,kad toks laikas ateis.
|
Komentarai
anti emo, bravo veik
Oi,gink Dieve man nepatiktu Visai nesvajoti Ir siaip manau,kad svajoti gyvybiskai butina (kaip kvepuoti...) nes kitaip ta Materija, ta kartais visai nesaldi realybe gali 'uzgruzinti'... Siaip nenoriu kad ir suaugus nebeliktu tu Svaju Pasaulio - butu kazkaip sunku..Bet tuo paciu bent jau siandien supratau,kad kartais sunku kai tavo svajones kurios ima atrodyt labai realiomis taip ima ir ...bum bach... susprogsta ir jau nebegali buti tokiomis kokiomisbuvo,nes realybe jas pakeite...O geriausia tai,kad visa tai,kas sprogo,kad mano svajones jau nebegali buti tokios kokios buvo suprantu kazkaip pervelai..Bet ir toliau svajosiu - bus tiesiog geriau gyvent
svajotojai buti nera taip blogai kaip tau atrodo juk kiekvienas zmogus svajoja ir tai yra nuostabu, nes kai zmogus masto - jis yra vargeta, bet kai zmogus svajoja - jis yra karalius ...todel nemanyk kad svajoti yra naivu, nes visas svajones galima igyvendinti, neymanoma igyvendinti tik tu svajoniu kuriu nera, t.y: jei mes ishviso nesvajojame .... su didele meile, tavo sesute :*
svajojimui perdidele nebusi niekad .as irgi pasisneku su savim, gal tai atrodo ziauriai kvailai, bet cia is tikruju tas pats kas garsiai galvot. "nebegaliu reikti savo minciu orui naiviai tikedama kad ten stovi Kazkas,kam as is tiesu rupiu Butent taip,kaip as noriu.Nebegaliu ne del to,kad esu jau lyg ir per didele tokiem uzsiemimam - bandravimui su nematomais draugais,svajonems" manau neturetum del to jaudintis, tai praeis savaime. pranyks su gyvenimo partimi. pvz as tai gal sunerimciau jei pamatyciau kad vienas is mano tevu kalbasi su nematomu draugu. jie suauge, ir nors jauni jie buvo svajotojai-idialistai, viskas praeina. kaip tau atrodo svajojimas ar gyvavimas vien realiu gyvenimu yra geriau? kiekvienos amziaus grupes zmones atsakys skirtingai. stai del ko jaunyste yra geras dalykas ir visai nereikia del to nerimauti ar galvoti kad tu jau persena tam. kai istikruju jau busi per sena tai dariusi nustosi savaime ir tiesiog negalvosi"gal man jau uzteks?" ir tramp pam pam ir t.t. aisku cia tik as taip manau, o ar tau tai priimtina ar ne...cia jau nusprest gali tik pati