KūrybaEilėraštis

Žmonių su lazdom epocha.


Dėmesio!
visi yra luošiai ir klipatos.
Niekas nebevaikšto pats!
visiems reikia lazdos,
Masės lazdų,
Kad galėtų atsiremti, klibinkščiuoti per gyvenimą.
Savo ruožtu lazdos...
Lazdos irgi remiasi viena į kitą, viena kitą vedą, klibina.
XIX a. vienas žmogus teigė, kad Dievas mirė.
Na, aš dabar teigiu, kad Žmogus nebegyvena!
Gyvena klipata.
Klipata, susikūprinęs ir bijantis išsitiesti.
Bijo, nes tiesi nugara tampa tabu, ji yra už nežmogaus įstatymo ribų.
Tiesi nugara reikštų išsiskirti, palikti kuprių klaną,
Reiškia nebaimę, o kupriai ir klipatos bijo,
Tai kaip jie gali nebijoti išsitiesti, jei bijo? Bijo.

žmogus, kuris nebegyvena (NEžmogus, kuris gyvena)
Net sapnuose pasiremia lazda.
Jo sapnai susikūprinę.
Jo negyvenimas, susikūprinęs ir bijantis išsitiesti,
Nežino kaip sapnuoti be lazdos.
Jo sapnai nusispjovė ir kūprinasi,
O ką?
Ir šlubuoja, nes nėra dėl ko ir iš ko atvaizduoti tiesią nugarą,
Naktiniame susikūprinusiame seanse.
Klipata bijo,
Tai ir perka kas nakt bilietą,
Į Kuprotą Filmą, su lazdele, su ramentais.

O kaip gera klipatai ryte.
Ačiū DIEVUI, kad nereikia atsistosi, išsirąžyti.
O kaip gera, kai pasimatuoji kuprą,
O ji MILIMETRU didesnė!
Ir kai visi nebegyvenantys žmonės išklibinkščiuoja rytais į gatvę,
visi su pavydu stebi padidėjusias kupras.
Ir dar daugiau kūprinasi, dar daugiau lenkiasi.
Kad tik neiškelti galvos aukščiau kuprų.

Kiekviena kupriaus diena lazdų gamykloje,
Jį priartina prie išsvajotosios vaikštynės.
Nebe trys, o 4 kojos.
Nebe kupra, o Tiltelis.
Kiekviena tokia diena,
Nutolina nuo tiesios nugaros.
Tiesą pasakius, šiuo metu,
Jau pradeda dygti antrosios kupros,
homosapieniškos kupros.
protėviškos.

Bet klipatos, pranašesnės už protėvius.
Protėviai kvailiai, jie neturėjo lazdų.

Neturėjo, kas padeda žengti tą sunkų žingsnį,
Tame negyvenime, kurio jie negyvena,
Tuose kuprose, kurių jie nekūprina,
Tuose tiesiose nugarose, kurių jie nebebijo,
Nes nebe prisimena,
Juk praeitų gyvenimų neina atsiminti.

Kvailiai, naivuoliai, primatai,
Jie bandė, stengėsi, evoliucionavo,
Kad tik ištiestų nugarą.
Kvailiai, jie nesuprato, kad reikia bijoti.

Bet dabar kupriai, klipatos, nežmonės,
Nebebijo, nebe atsimena tiesių nugarų,
visi netrukus padės ir lazdas,
visi net peršoks išsvajotąją vaikštynę.
visi atsisės į vežimėlius.

Komentarai

Very_crazy_enough

Daugžodžiaujama... "Ir šlubuoja, nes nėra dėl ko ir iš ko atvaizduoti tiesią nugarą, Naktiniame susikūprinusiame seanse. Klipata bijo, Tai ir perka kas nakt bilietą" čia Chef'as Karalius matomai su panieką žiūro į tuos, kur ein į filmus už pinigus "aš tai mandras, jūs eikit eikit mokėkit už holivudą, aš viską parsipučiu, ne-kaip-kurie garbatikai..." geez..kokia ironija ;')

new_ballsas

Daugžodžiaujama, bet šiaip kūrinys patiko 😃

lacunacoil

Reikia, matyt, susirūpinti, nes jau ne pirmas žmogus sako, kad mano kūryboje, daug pykčio, kurio aš čia beveik neįdėjau 😘

velniux

Na, eilerascio tai cia ne pro kur nematau, bet kaip prozos tekstas, tai man visai patiko.

Justee

drįsčiau nesutikti 😄 man pabaiga kaip tik pasirodė "normaliausia" , aiškiai išdėstytos mintys, nes visą skaitant iki pat pabaigos, toks klaustukas buvo 😃 o pyktis jaučiasi matyt dėl to, jog labai įsijautė 😘

prieblanda

O jau kiek pykčio 😃 Iš esmės idėja ir toks metaforiškas klabėjimas man visai patiko. Nepaisant to manau, kad kūrinys gan ištemptas, pabaiga man atrodo silpna ir joje nieko naujo nepasakoma.

Justee

sakyčiau toks ganėtinai įdomus eilėraštis, man patiko. 😃 mintį nežinau ar teisinga pagavau, bet prasmės jame nemažai įžvelgiu....