Parašyta 12 03. Gerokai po vidurnakčio.


Bučiniai ant lango

Palauk manęs negęstančiam saulėlydžiui užgrojus.
Ką Tu girdi? Paukščius skaidriai baltus. Jie dar nemiega.
Palauk, kai sutemos siūbuoja lubose,
O bučinių lietus tirštai nudažo Tavo kambarėlio langą...

Palauk... manęs. Juk visą šviesią naktį miglose plasnojau.
Birželis buvo. Tau nešiau saujelę tviskančio kalnų sniego.
Sustingo Tavo skonis mano ištroškusiose lūpose...
Palauk... Žinai, ką nemiegodamas savy sukūriau? Mažą dangų.

Palauk manęs... Kiekvieną aušros spindulį palaimina rytojus.
Vėliau jie, lyg mažyliai, prie Tavęs priglust savom širdelėm bėga!
O ar jauti, kokia mažųjų spindulių gelmė šilta?
Tai jie nudažo mano bučiniais Tavo namučių langą!

xxx

Už purpurinio lango kostiuminė drama
Kai medžių akys sučiaupia liesas blakstienas
Kai vaškinė aikštė tirpsta iš po kojų
Ropoja Mitra

Pablūdęs nuo kurčių varpų spengimo
Ruda žole – lavonų karčiais
Barzdomis
Ir užtilusių krūtinių garbanotais
Plaukais

Skardinės natos spardosi
Ant sulaužytos penklinės briaunų
Rudoj žolėj –
Nematomas mažutis ringas
Lavonai gali atsikvėpti
Čia

Vis vien kirpėjo nebėra
Aplink patižę snukiai varvina
Šermukšnių sultis iš
Juodų
Akių duobių

Nes Mitra – išprotėjęs
Tekančių laužų genijus
Sulydęs medžių kostiumus
Į vienalytę aikštę
Kuri

Siaubingai sukasi lyg
Velnio ratai
Kol apkvaistame nuo
Šnarančios rudos žolės
Ir vėl tylu giliai
Už purpurinio lango

Komentarai

White_Weapon

grazu,idomu skaityti,viskas ok ypac paskutinis posmelis patiko antro kontrasto

T_y_L_a

Išties, kontrastai. Na pirmas, man šiek tiek per švelnus, o antras šiek tiek per daug beprotiškas...Šiek tiek per daug kontrastinga.