KūrybaEilėraštis

O kažkada..


O kažkada ir aš buvau objektas pašaipų,
Kai stengiausi visiems įtikti, nemačiau klaidų.
Ir tarsi kulkomis pro galvą šovė man mintis-
Galiu ir pats save paguost, kam laukt kol žmonės pripažins?

Nuo tos akimirkos gyvenimas nusišvietė ryškiau,
Tamsiausio tunelio gale raudonus žiedlapius mačiau.
Spyglių jokių, tik rožės trys iš rojaus sodo,
Jos iki šiol man link to rojaus kelią rodo.

Ir optimizmas nuo to laiko veržias per kraštus,
Kiekvieną rytą man prabudus nežinau kas bus.
O pasirodo gyvenau.. ir rupesčių nebuvo,
Pranyko rožės tą akimirką kai rojaus vartai griuvo.

Dabar likau tik su spygliais subadžiusiais rankas,
Tikiuosi kad kas nors iš gatvės kūną mano ras..

Komentarai