Kaip išginti jį iš savo minčių. Žinau, jis man ne pora. Ir niekada nebus. Beprotybė. Lyg eičiau į bedugnę atrištomis akimis. Jaučiu nedidukę baimę, ir jauduliuką. Kas bus toliau? Galvoje šmėkšteli mintis – gal apsisukti. Galiu bet kada pasitraukti. Bet nenoriu. Mėgaujuosi tuo. Savo jausmų sumaištimi. Ir minčių. Geras pojūtis. Ypač tada, kai jauti, jog dedi jau paskutinį žingsnį ant tvirtos žemės ir jauti, jog pirštai pakimba ore. Švelnaus vėjo dvelksmas pakutena mano skruostą, lyg sakydamas „Jis to nevertas, atsimerk“. Bet aš juk atsimerkusi. Ar ne? Apsisukti? Ne. Aš noriu skristi. Galbūt paskutinį kartą (ir beje, pirmą), bet skrisiu... Ir smėlis byra žemyn... Ramybė...
Palengva iškeliu aukštyn rankas ir atgręžiu delnus į saulę. „Tai tik tušti delnai, ar tu daugiau turi...“. Ilgi juodi plaukai plaikstosi vėjyje. Atpalaiduoju visą save ir praradusi bet kokią atsvarą jaučiu kaip kūnas lyg koks nulaužtas medis visu svoriu grimsta į tuštumą. Erdvė, pažįstama tik paukščiams. Nauji pojūčiai. Ir jokios baimės. Lyg kryžius krentu į bedugnę...

Komentarai

LYne

To ir siekiau, labai Dekui.

Davai

Gražiai parašyta. Užkabina. Tiksliai perteiktas jausmas. Kai skaitau atrodo,kad pati jausčiau viską.

LYne

Tas jausmas atskleidzhia gyvenimo skoni.. Visa skoniu gama.. Nenoriu jo pamirshti. Nenoriu. Niekada. ;] Dekuj

pakalnuteee14

zianu ta jausma... taj istverti labai sunku, bet imanoma. juk nera dalyku kuriu iveikti butu neimanoma. tu stipri,as zinau (nors ir nwepazystu),. tu gali pamirsti ir eiti tolyn aukstai iskelusi galva....taj imanoma....