Jei megstat interpretuoti... :)

Nekalti žaidimai

- Miręs...
Maža mergaitė sėdėjo ant lovos krašto, energingai, tačiau beprasmiškai mataruodama kojomis, ir galvojo... Ore mažais rausvais drugeliais sklandė tas žodis: „Miręs“ „Miręs“ „Miręs“... Jos akutės lakstė nuo vieno prie kito. Nors jie ir nebuvo labai greiti, bet suskaičiuoti jų nepavyko. Ketvirtą kartą pametusi skaičių, ji pasidavė. Tada palengva, mažomis rankutėmis prisitraukė prie lovos krašto ir iš lėto, lyg sliekas, nuslinko žemėn. Ištiesė keliukus, rankutėmis perbraukė per suknutę ir iškvėpusi didelį oro gurkšnį, pilną anglies dioksido, nusprendė. Sprendimą priėmė greitai ir nelauktai. Net pati nustebo. Ji jautėsi labai keistai. Anksčiau visus sprendimus priimdavo jos mama arba tas vyras, kuris gyveno su ja. Bet dabar viskas pasikeitė. Mergaitė jautėsi išdidžiai. Tą akimirką ji pagalvojo: „Kažin ar yra kur nors pasaulyje dar viena mergaitė, kuri dabar stovi kambarėlyje ir bando priimti sprendimą?..“ , bet pametė mintį ir dabar jau mąstė visai ką kitą...
Ji galvojo ką reikėtų pakviesti į jo laidotuves, bet staiga... Jis sukrutėjo, palengva ištiesė rausvus savo sparnelius ir išskrido laukan pro atdarą langą, palikęs nustebusią mergaitę, galvojančią: „O juk aš nespėjau jo palaidoti...“...


Tuo pačiu laiku...

Maža mergaitė sėdėjo ant lovos krašto, energingai, tačiau beprasmiškai mataruodama kojomis ir galvojo... Staiga vikriu judesiu nušoko ant žemės ir pasistrykčiodama nustraksėjo prie, kitoje lovoje gulinčio, savo artimiausio žmogaus. Tik vieną jį ir teturėjo, ir jautė jam labai paviršutinišką prisirišimą. Ir laikė tai meile. Galbūt taip ir buvo...
Bet dabar tai jau nebesvarbu... Svarbu tai, kad tuo metu paėmę į rankas žemės rutulį, gerai papurtę, kad iškristų visi žmonės ir perrinkę juos, nerastumėte nei vieno artimo tai mažai mergaitei, išskyrus tą, kuris gulėjo kitoje lovoje. Bet ji nė kiek dėl to nesijaudino... Atvirkščiai, ji buvo labai laiminga.
Todėl priejo prie savo tėčio ir, paėmusi jo šaltą ranką, tarė: „ Kelkis, tėti, aš tau sutepiau sumuštinį. Kelkis.“. Bet jis nesikėlė. Nesikėlė ir kai mergaitė glostė jo melsvą skruostą, nesikėlė, kai šnabždėjo į ausį, kaip jį myli...
Mergaitės žvilgsnis užkliuvo už įstiklinto paveikslo, rudais mediniais rėmais, ir ji turėjo prisimerkti, žiūrėdama į jį, nes jame pamatė žydrą dangų, ryškią saulę, spiginančią į akis, lengvą lietutį, krentantį lengvomis plunksnelėmis ant žmonių, šaligatvio. Ir visa gatvė buvo padengta tomis plunksnelėmis, taip ilgai ji į jį žiūrėjo. Dar išvydo margą lyg pats gyvenimas, bet blankią vaivorykštę bei tokį pat blankų, o gal dar blankesnį savo veidą, žvelgiantį į save pačią ir išsigandusi nusisuko...
O kambarys kvepėjo sumuštiniais...

Komentarai

Emotionless

o man liudna pasidare...

sasyska

idomu....

xdidix

antroji story lb lb lb nereali.. o pirma kazkokia taj..