Jis
O gal.. Gal jis apgavo. Gal Ji kažką jam padarė ir dabar jis nori atkeršyti. Susitarė ir neatėjo. Juk žinojo, kiek jai reiškia šis vakaras. Kiek jai reiškia jis. Gal jis su kita. Galbūt ji paprašė, kad jis liktų su ja šįvakar ir jis sutiko. Kai susitiksim, pasakys, kad mirė jo dėdė. Kad negalėjo ateiti, nes rūpinosi laidotuvėmis. Kiek kitų jis dar turi? Kiek dar šildosi jo lovoje ir liečia jo kūną. Kelioms jis šnibžda į ausį, kokia ji jam brangi ir glosto ilgus plaukus... O gal jis tiesiog pamiršo. Gal jam tai buvo eilinis vakaras, kuris nėra toks svarbus, kad atsimintum, jog turi nueiti pas kažkokią.. Iš stebuklingai nekantraujančio jos veidas pasikeitė į baigiantį praratsi paskutinę viltį. Tik jos akys.. Taip sublizgo.. Ir kairės akies kamputyje pasirodė didelė sūri ašara.. Neaišku iš kur ir kas ją čia kvietė.. Ji tiesiog išlindo lauk ir nuriedėjo skruostu, palikdama šlapią žymę ant veido ir sekundei pakibusi ant smakro paptelėjo ant kelių lyg sakydama: "Aš bijau, bijau išnykti pasaulyje..".
Din dan. Skambutis į duris. Toks tylus ir ramus, šiek tiek išsigandęs, lyg bijantis jog nieko nedarydamas jau pridarė bėdos.. Ji pašoka nuo lovos, perbraukia ranka per veidą ir lekia link durų. Pažiūri per akutę, norėdama įsitikinti, jog nepasigirdo. Palengva atidaro duris... Širdis daužosi lyg pašėlusi, lyg būtų likęs vienas klausimas iki to, jog laimėtų milijoną. Bet jos milijonas jau čia. Ne, jis ne toks, jis brangesnis. Brangesnis už viską, už ją pačią. Ir jis nepamiršo..
-Ko verki?,- susirūpinęs paklausia Jis ir paima jos ranką, kita tuo paču metu švelniai braukdamas per jos veidą. Ir pabučiuoja ten, kur, rodos, prieš amžius prabėgo ašara, įkvėpdamas jos tiek, kiek leidžia plaučiai.
-Kvepi,- sako jis ir nusišypso žvelgdamas tokiomis atviromis akimis...

Komentarai