Vos pagalvojus (susimąstymo akimirka) akutėse kaupiasi ašaros. Beat ne dėl to (tikrai ne dėl to), kad kas nors buvo blogai.. O galėjo.. Būtų buvę žymiai lengviau susipykti ir išsiskirti.. Nors mes nesivadinome pora.. Bet puikiai supratome, jog rūpim vienas kitam, negalime be vienas kito.. Ir tada.. (palaukite minutėlę, sms nuo jo..) Ok. Tada jis išvažiavo, o aš likau.. Likau Lietuvoje.. Viena.. Nepradėsiu šičia apie fiziškus dalykus.. Beat.. Jis man rūpėjo per daug, kad jį paleisčiau.. O aš jam rūpėjau per daug, kad laikytų.. Ir žinau, nors su manimi jis turėjo (oooj kiek turėjo) daug vargo.. Per mane patyrė ir skaudžių akimirkų, bet visa tai tikra, ir todėl man taip gražu.. mano gyvenime dar nebuvo nieko tokio tikro.. Buvo jis.. Jis ir tebėra. Nedavė man savo numerio, kad nerašyčiau ir neverkčiau naktimis.. (Jis mane pažįsta..), bet aš tą numerį visgi gavau iš jo geriausio draugo.. (o visgi, kas galėtų atsisakyti man padėti..) Ir dabar.. Dabar jis man rašo dažnai.. Rašo, kad manęs visai nepasiilgo, ir liepia ieškotis kito.. O vos užsiminus apie kokį vaikiną pradeda nervintis.. (Kajp miela..) Man jis taip rūpėjo.. Ir teberūpi. .Ir žinau (ar bent viliuosi), kad aš jam taip pat.. Jau bevejk metaj, kaip mes pažįstami.. Jau trečias mėnuo jis ne čia.. Likimas mus suvedė tris kartus. Pirmas - atsistiktinaj radau jo numerį (kurį jis užrašė ant prikolo) skelbimų lentoje mieste.. Sms pažintis nutrūko.. Bet jis mane atsitiktinaj rado skype.. Bendrauti su juo man patiko. Jis vaidino toki egocentriką, ir vis kartojo, jog aš jį įsimylėjau.. Bet vistiek pasirodė įdomus ir fainas žmogutis.. Na ir kartą per šventę jis su draugais netyčia prisėdo prie mūsų su drauge.. Manęs gyvaj nebuvo matęs, ir supratęs, kad tai aš, labai sutriko, bet aš nesupratau.. Praleidome vakarą su jajs.. Tik kitą dieną jis man pasakė, jog tai buvo jis.. Taip ir susipažinome.. Na tą vakarą aš buvau su jo draugu.. (lyg ir) Sėdėjome tixliau visi ant suolelio.. Jis sakė: "galvoju aj, jei draugas pačiupo, ką aš čia lysiu". Bet ajškiai buvo galima pastebėti (na jis ir pastebėjo..), kad aš negalėjau nuo jo atplėšti akių.. Tai va.. O dar vieną vasaros naktį maudėmės upėje.. Buvo nerealu.. Ir šiap laikas, praleistas su juo buvo nerealus.. kai jis pirmą (ir paskutinį) kartą ėjo pas mane į namus, aš išbėgau į gatvę pasakiau spėk ką, turi darbelio, atsitempiau vidun ir pasakiau: "mano kambary ant sienos voras, nuejk paimk ir išmesk, tik neužmušk, aš žiauuuriaj bijau.." Palaukiau virtuvėje ant kėdės.. Ir kagi, manno riteris mane išgelbėjo nuo tos gauruotos daugiaakės kažkeliakojės būtybės.. Taj tiek.. Pasiilgau Laimučio..
|
Komentarai
Jiems geraj..
vorai turi astuonias kojas.