NIEKO naujo
Man patinka mano kančia. Minėjau? Tada jaučiu, kad gyvenu. Kai turiu dėl ko išgyventi ir jausti skausmą viduje, žinau, kad kažkas man rūpi. Jei kažkas man rūpi, tai jis to nusipelnė. Reiškia jis yra žmogus. Toks, kaip ir visi. Ir jis.. Jis galbūt nežino. Ne, jis tikrai nežino, ką aš jaučiu. Ir tai yra smagiausia. Kad manęs niekas nefilmuoja ir nesiunčia įrašų mano liūdesio kaltininkuj, kad jis galėtų pamatyti ir pasigailėjęs manęs paguosti. Arba sukurti istoriją, kaip aš jam rūpiu. Arba.. Nežinau. Žodžiu nuostabu, jog gali kankintis dėl žmogaus, tavo viduje gali būti susmaigstytas visas sakralinių peilių komplektas, ir tu gali jausti, kaip tavo siela kraujuoja tirštu juodu krauju ir jis trykšta ir varva ant žemės, o tu jį semi delnais ir ryji, bandydama apsimesti, kad viskas yra gerai. Ir aplinkiniai dažniausiai to nepastebi. Neįtikėtina, kaip lengva paslėpti savo virtualų, ne fizinį skausmą. Ir tik geriausia draugė - ta, kurios siela artima taviškei, pamačius tave su didžiuliu rūpesčiu akyse sušnabždėtų: "Kas tau tai padarė??"...
Ir tu jauti, kaip tau vėl skauda, nes tu eini BASA PER STIKLĄ, nes tai, ką tu kas kartą gauni, dar niekada nebuvo tikra.. Ir aš jaučiu.. Jaučiu, kaip tai tikra. Ir po visą mano kūną vaikšto drebulys, kartkarčiais mane nukrėsdamas, o aš.. Aš nedarau nieko. Aš juo mėgaujuosi. Laimė yra laikina - ji nesuteikia tiek emocijų, nesuteikia tiek GYVENIMO, TIKRO JAUSMO.. Laimė yra lyg maža mergaitė dviem kasytėm, lakstanti po pievą ir besidžiaugianti besiganančiais arkliukais ir pienėmis, kurios nejučia nužydės, bet jos tai jau nebedomins. Ji čia ir dabar ŠITA LAIMĖ, ir ji egzistuoja šią akimirką. Sugavę ją - mėgaukitės, bet kai tik ji išsprūs.. Atsėlins Kančia.. Ji patyrusi ir daug ko mačiusi. Mačiusi sielvarto, mirus mylimam vyrui, mažam kačiukui, išdavus draugams, nusivylus gyvenimu, dievais... Ji tyko šešėlyje ir laukia. Taip ir laukia, kada galės išlysti. Ateina netikėtai ir gali užsibūti.. Priimkite ją vaišingai. Ji gali būti naudinga. Kančia jus sustiprins. Ji pavers jūsų egzistenciją GYVENIMU. Nepamirškit Jai padėkoti...

Komentarai
Na jo, Laimė - tai kažkox snaudulys, nebudrumo būsena.. Laimė apatiška.. Ji ateina ir išeina.. Na, reikia kiekvieną pojūtį išnaudoti maksimaliai, manau, nes jei jau dievai dave, taip sakant, tai imkime irrr pajauskime..
.
=] Nu dėkui už komentarą, beeet čia tik mano subjektyvios akimirkos idėjos, bėga minutės, keičiasi požiūris, viskas keičiasi...
.