Pošla knyga...bus III

Štai ir šeštadienio vakaras. Ką gero nuveikiau per dieną? Hm... Ir kada ji spėjo prabėgti. Neįsivaizduoju. Kaip po kokio smegenų blokavimo. Na gerai, jei jau taip, ką padarysi. Skambina... Skambina?!? Kas??? Ooo, šaunu.
- Atsiliepiau.
- Atsiliepei?
- Nu jo, atsiliepiau...
- Gerai, labas.
- Labas.,- jau žinau, ko jis nori. Kaip visada., - Gerai.
- Gerai? Tai po pusvalandžio prie Iki.
- Gerai, pusė dvylikos prie Iki.
- Nu okei, davai.
- Davai.
Jis visada taip daro. Paskambina, kai kitą dieną išeiginė ir kviečia mane pas save pažiūrėti filmų ir pagerti. Neee, tik nepagalvokit, tai ne Tadas, tai mano geriausias draugas – Aivaras. Dievinu jį. Bet o jei aš neplauta galva. Jei man reikia persirengti ir pasidažyti. Jam tai visiškai nerūpi. Bet aš visada spėju. Jei nespėčiau, jis gautų per veidą. Neee, negautų.
Prisimenu mūsų pirmą susitikimą. Prieš... Kažkiek mėnesių. Pirmą kartą be tėvų lankiausi sostinėje. Jis mane turėjo paimti prie degalinės (o tai pasirodo dažnai mano gyvenime pasikartojantis simbolis). Laukiau gal dešimt minučių, nes jis užstrigo kamšty. Kaip kokia laisvo elgesio mergina laukianti klientų... O vyrukai jau varstė mane turiningą laiką praleisti siūlančiais žvilgsniais. Bet štai ir jis – mano geriausias draugas, kurio iki tol nebuvau mačiusi. Važiuojame pasivažinėti. Nuvažiavome į kažkokį parką, kur mašinomis važiuoti šiaip neleistina, o ir nelabai įmanoma. Bet mums pavyko. Išgėrėme butelį brendžio ir važiavome į miestą, užsukome į barą. Žodžiu, kaip vežė mus į miestą jis neprisiminė, tik niekam nesakykit (daugiau neblaivus jis nebevažinėja...). O, laikas eiti! Jis visada ateina anksčiau. Geras bruožas.
Štai ir jis – Aivaras, mano geriausias draugas. Nelabai aukštas (ne mažas, tik ne krepšininkas), šviesių garbanotų trumpų plaukų, mėlynakis. Stilingas, nes į jį saulė šviečia labiausiai. Palaukit, o kodėl jis su skėčiu...
- Ką, lija??
- Jo, lija, ką, nejauti?
- Ne, aš su kepure. Net nepagalvojau.
- Klausyk, aš noriu gerti, einam iki degalinės?
- Aš kątik iš te... Jo, gerai, einam. Tik su šitais jobanutais kulnais aš vos nusigavau iki čia. Nesvarbu, gerai, einam...
Šilta žiemos naktis, krapnoja lietutis. O mes su geriausiu draugu einame į degalinę. Ten jis paima brendžio ir kolos. Aš kaip visada alkana. Pasiimu submariną(kurio vėliau atsikandęs jis išsitraukia visą kumpį ir pasakęs jog tikrai nenorėjo pasiūlo sukišti atgal. Atsisakau šios viliojančios minties..), gumos ir Red bull‘į. Ryt reiks nuimti burnos kvapą, iki pareisiu namo ir neužmigti dienos eigoje.
Gryžtame pas jį. Jau žinau, ką jis sakys. „Tyliai, nepažadink mamos“. Gerai, tyliai tyliai slenkame į jo kambarį. Jo mama mane gerbia, nes aš vienintelė iš jo visų draugų nerūkau. Kartą Aivaras mane gerąja prasme išgąsdino, kai atėjome pas jį septintą vakaro, o jis pasakė: „Tyliai, nepažadink mamos.“... A, galbūt pamiršau paminėti, jog aš visada ateinu pas jį vėlai vakare, arba tiksliau, beveik naktį, ir po to, kai pažiūrim porą filmų, lieku, nes baisu ir pavojinga vaikščioti naktimis. Mes juk geriausi draugai. Kaip geriausi draugai dalinamės ir viena pagalve, nes vieną jis ir teturi.
Kartojasi ta pati istorija. Mes sėdime, geriame brendį, žiūrime filmus. Pažiūrėjome kažkokį tuparylišką filmą apie... Net nežinau, jis buvo toks nesveikas, kad likome nesupratę, ar tai komedija, ar siaubas. O gal tiesiog buvome pergėrę... Ne, tas filmas tikrai buvo tūpas. Visiškai. Žodžiu nusprendėme, jog laikas gulti. Jis kaip visada paklausia manęs, ar nenoriu jo maikės vietoj naktinių. Aš kaip visada atsakau, kad man patinka miegoti su drabužiais. Nusiimu tik žiedus, auskarus ir apyrankes. Jo, ir kojines. Dar švarkelį, jei su tokiu būnu. Žodžiu atsigulame, išjungiame šviesas. Pamiršau paminėti – rytoj jam visgi reikia į darbą. Tai yra kaip ir jau šiandien. Po kokių penkių valandų...
Mes abu girtutėliai. Kalbamės. Visalaik aptariame mūsų meilės reikalus, juk mes... Na žinote – geriausi draugai. Žodžiu, viską pasipasakojame. Jis mane apsikabina – jam taip geriau. Tiesa ir man smagu, kai mane apkabina. Šaunu jausti geriausią draugą taip šalia. „Gerai“,- sako jis, „Miegam, tik duok bučkį“...
- Ne, mes juk geriausi draugai.
- Tai gerai, geriausi draugai duoda vienas kitam bučkį.
Jis moka įkalbėti. Įkalbėjo ir šį kartą. Nepadėjo nei argumentai apie Tadą. Įtikino mane, kad vistiek jam nerūpiu. Kas žino. Daviau jam bučkį. Daviau ir antrą. Po to jis ir liežuvį man sukišo į burną. Pradėjom bučiuotis. O bučiuojasi jis nerealiai. Dvylikai dešimties balų sistemoje. Nežinau, ar kas iš mano buvusių aukų mokėjo taip bučiuotis. Žodžiu, kalba ne apie tai. Liepiau jam sustoti. Na kaip, jei aš moku liepti, tai Rokis Balboa stiuardesė. Jis pasakė, kad neapsimoka bemiegoti, nes greitai keltis, bet reikia kažką daryti, kad neužmigtų. Žodžiu taip ir prastūmėme naktį. Dvi šilumos ir meilės stokojančios sielos, geriausi draugai. Radome paguodą vienas kito glėby...
Ryte atsikėlėme. Jis pasakė: „Štai, ar išdrysi tai padaryti šviesoje“. (Supraskit, pasibučiuoti) Išdrysau. Išėjome laukan. Jau norėjau nueiti, bet jis mane sustabdė, taręs:
- Na, juk visą naktį bučiavomės, ką pakeis dar vienas kartas. Ir paskutinį (taip maniau) kartą pasibučiavome... Ėjau namo sutrikusi. Galvojau, kas nutiko, ir kokios bus to pasekmės. Reikėjo skubėti į paskaitas. Per jas galvojau tik vieną. Negirdėjau nieko, ką pasakojo dėstytoja. Kelis kartus vos nesmigau ant suolo, nes vis pagaudavau save benulūžtančią, akys merkėsi. Gavau sms. Aivaras. Parašė, kad jam darbe ne ką geriau. Kad jis visas girtas ir kalė baltos, kad būtų geriau. Jog irgi vos nemiega dirbdamas, bet nieko nesigaili ir naktis jam labai patiko. Man irgi patiko. Ar aš nusidėjėlė? Pažiūrėjus Dosono įlanką to nepasakysi. Juk ten yra keturi draugai ir jie visi bučiuojasi ir mylisi vieni su kitais. Mano galvoje sumaištis. Kas bus toliau...

Komentarai

LYne

Nezhinau, k_b, kiek ishejs. Kol pritruks minchiu. Shiandien mincihiu yra, bet labai prigeriau, tj nerashysiu, ejnu gultis... Sorris visiems, kas lauket kitos dalies.. chiuju niekas D

danilaitis

Viskas su tavim gerai. As irgi taip gyvenau. Tik negėriau.

manijack

oho matyt zmogus uzsibreze visa knyga parasyt

KIB

Kiek dalių nusimato tavo romane ?