Pošla knyga...busIV
- Hey, yo, pick up the phone pick up the phone, somebody‘s calling!
Šią akimirką Ieva griebia mobilų nuo lovos, meta žvilgsnį į ekraną, ir pamato, jog tai... Spėkite, iš trijų kartų! Gerai, palengvinsiu padėtį. A variantas – Aivaras. B variantas – tai Aivaras. C variantas – skambina Kalėdų senelis, nori paklausti, ką atnešti kitais metais. Ne, atleiskite, jūs nepataikėte, tai buvo Aivaras... Bla bla bla ir bla bla bla... Aivaras kviečia Ievą šįvakar eiti į kavinę, restoraną, barą, ar kaip tie dalykai šiais laikais vadinami. Susirinks nemažai liaudies. Na, sąlyginai...
Po kelių valandų štai visi sėdi bare, restorane, kavinėje ar kaip tai vadinasi... Vaikinai ir... Ir Ieva. Vaikinai geria alų, jie juk vyrai, argi ne. Na, šitai palikime jiems... Ieva gurkšnoja sidrą. Žodžiu puikus vakaras. Yra čia ir Tadas. Ieva sėdi šalia jo (kaip visada)... Jis liepia Ievai nusiimti šitą jobaną rožinį švarkelį. Jis nemėgsta rožinės. Na, gal ir gerai, jis suk vyras, tiesa... Nesijuokite, šiais laikais visko būna... Po to Tadas liepia jai nusiimti šitą jobaną „rūžavą“ ryškiai per didelį pakabuką ir plastmasinę apyrankę. Ir prie to dar prideda, kad ji apskritai nedėvėtų rožinių rūbų ir nesidėtų plastmasinių aksesuarų. Kam rūpi jo nuomonė???
Prieina graži maloni jauna padavėja. Jai jau nueinant Tadas sušnibžda Ievai į ausį su pasididžiavimu: „Aš ją dulkinau. Kad nekiltų neaiškumų...“. Nežinau... Kaip manote, kokia buvo Ievos reakcija. Ne, ji rami mergina, iš provincijos. Ji linktelėjo ir nusišypsojusi tarė: „Mhm, turėsiu omeny“. Gražus vakaras, ne?.. Visiems linksma... Visiems?..
Vėl prieina padavėja. Koks ten jos vardas... Na nesvarbu, žodžiu vaikinai ją kalbina, ypač Tadas. Ir tada.. O ne, niekada neatspėsite. O gal jau atspėjote? Nee, tada Ieva irgi netikėtai užsinori pabendrauti su ja. Ji įjungia savo „viskas gerai šypseną“ ir maloniai taria Revilijai:
- Tai ką, dulkinaisi su Tadu?
Ši žiūri apstulbusi į Ievą sutrikusiu žvilgsniu ir tesugeba ištarti sausą: „Ką?“.
- Na taip, neslėpk nuo mūsų. Juk tai ne paslaptis, ar ne? Tu dulkinaisi su Tadu...
Padavėja vis dar stovi priešais ją ir neatgauna amo. Rodos tuoj iš jos mėlynų akučių pasipils ašaros.
- Klausyk įdėmiai, tu, kekše! Nes daugiau nekartosiu. Aš taip pat dulkinuosi su Tadu! Ir nors jis nėra geriausias, bet jis yra mano, ir jei tu stosi mums ant kelio, aš ginsiu tai, kas priklauso man ragais nagais. Tad jei nori likti sveika, kale, geriau net nežiūrėk į jo pusę! Manau aiškiai pasakiau.
Tuo metu šypsena jau buvo (turbūt pirmą kartą gyvenime) dingusi nuo jos veido. O visi vaikinai apakę sėdėjo ir susidomėję žiūrėjo, kas bus toliau. Nedaug trūko iki muštynių... Neee, juokauju, Ieva ne iš tokių. Smurtauti jai žemas lygis. Gal ir pasmurtautų, jei būtų stipresnė. Hm, vėl pajuokavau. Bandau prasklaidyti įtampą. Žodžiu taip tarusi Ieva atsistojo ir išėjo palikusi visus be žado. O jos geriausias draugas išėjo iš paskos. Po to ir kiti apleido patalpas, nes kažkodėl atmosfera pasidarė labai nejauki...
Aivaras iškvietė taksi ir jie abu nuvažiavo į jo namus. Būtų gerai buvę apie Tai pasikalbėti. Ta prasme, apie šio vakaro įvykį. Turbūt padeda. Bet Ieva nebuvo bandžiusi. Ji nemokėjo rimtai kalbėti. O ir Aivaras nelinkęs nei pamokslauti. Ieva jam rūpi. Jis nori, kad ji būtų laiminga. Tik nežino kaip jai padėti. Tad jie sėdi ir kalbasi apie nieką...
- O tu žiauri. Nebūčiau pagalvojęs, - šypsosi Aivaras, - aš buvau apakęs.
- Hmm.. Ar taip jau žiauriai atrodė?..
- Na, tu išvadinai niekuo dėtą padavėją kekše ir vos nesumušai jos. Ji vos neapsiverkė.
- Na, gal persistengiau. Tai nepasikartos... Pirmąkart gyvenime nesusitvardžiau.
- Jis tavęs nevertas,- tyliai sušnibžda Aivaras ir paima Ievą už rankos. Jie dar ilgai klausosi tylos, o paskui taip ir užmiega...

Komentarai
Oj, nepagalvojau.. Čia logikos klaida, reiks ją kaip nors ištaisyti...
Man labiausiai nepatinka, kad tavo rašiniuose veikėjai vairuoja išgėrę/girti. Labai nepatinka.