Tiesiog...
Nusprendžiau parašyti Tau laišką, kuriame apnuoginsiu savo menkaverčio gyvenimėlio sėkmes ir nesėkmes. Kitaip tariant, atskleisiu tau tokias savo nuodėmes, apie kurias niekas nieko nenutuokia, išskyrus tuos, su kuriais jas ir patyriau.
Visų pirma norėčiau prisistatyti. Esu Lina, bet šio vardo nemėgstu. Nei kai vadina Linute. Draugėms esu Lyne. Norėčiau tolesniame gyvenime tokia būti visiems. Nors mano antras vardas yra Natalija. Jį pati sugalvojau, ir nors jis kažkam asocijuojasi su rusišku „Nataška“, bet tai mano mėgstamos aktorės argentinietės Natalijos Oreiro vardas. Mąsčiau užaugusi pasikeisti pavardę į Oreiro. Gal būtų šiek tiek kvaila. Vakar pagalvojau jog norėčiau, kad mano pavardė būtų Liza. Bet Lina Liza skamba absurdiškai. Visai kas kita -Natalija Liza. Bet nukrypau nuo temos. Rašau būtent Tau, nes toks yra mano šiuo metu skaitomos knygos „Dėsniai“ personažo vardas. Jis buvo astrologas ir mirė įkritęs į gilų tarpeklį. Šia linksma gaida ir baigsiu įžangą.
Nežinau, ir net baisu pagalvoti, kas bus, jei šį laišką perskaitys kas nors iš mano pažįstamų. Tikiuosi vieno – to nebus.
Kaip visi žino, aš esu vis dar niekada nepatyrusi to džiaugsmo, kai dvi viena kitą mylinčios sielos ir kūnai susilieja į vieną. Nežinau, kieno tai kaltė: mano krikščioniško auklėjimo, sunkios vaikystės apskritai, ar mano perdėto nepasitikėjimo apsaugos priemonėmis ir vaikinais pasekmės. Bet karti tiesa yra tokia. Ir manau, kad vieninteliai jos nežinantys yra mano šeimynykščiai. Dėl ko darosi graudu, atkreipiant dėmesį į tai, kad net internete ši žinia laisvai sklando po įvairias svetaines ir irc. Nepasitikiu artimaisiais? Ne, gal greičiau jie nepasitiki manimi. Ypač mano močiutė, labai nepalankiai vertinanti naująją kartą, ir įsitikinusi jog naktis – palankus metas vien tik nepadoriam elgesiui ir orgijoms. Ką gi, gal iš dalies ir tiesa.
Norėčiau truputį nukrypti nuo temos, o galbūt ir ne. Gal tai, ką perskaitysi dabar leis suvokti, jog esu neturinti savo nuomonės ir tikslų žmogysta. Aš nekonfliktuoju, nepykstu, nesiginčiju, neprieštarauju, neisterikuoju, nemeluoju, kartais nuslepiu, dėl kitų gerovės. Neverkiu viešumoje. Dažniausiai. Tai va. Baisiausia yra galvoti. Nes kartais kai pradedi galvoti, supranti, kad neturi atsakymų į labai svarbius tavo gyvenime klausimus. Ir net neįsivaizduoji, kur juos galėtum rasti. Tarkime, susimąstai, ko nori gyvenime. Būti aktore. O ar tikrai? Ar nepabūgsi varginančių filmavimų, arba ilgų repeticijų teatre, menko atlygio. O jei reikės nusiskusti plaukus dėl vaidmens? Ar išdrįstum tai padaryti? Vadinasi trokšti nepakankamai. Jei negali atsiduoti visu kūnu ir siela. O išvis ar gali kam nors atsiduoti visu kūnu ir siela? Jei galėtum vesti laidą, kokio profilio ji būtų? Jei būtų atranka, tu gyvenime jos nepraeitum. Nemoki lipti kitiems per galvas. Tai dar vienas didžiulis minusas, bandant ko nors pasiekti gyvenime. Štai kur veda mano gyvenimo kelias. Kaip ir visų žinoma – į nebūtį. Bet nesinori nužengti į nebūtį, nebūty pragyvenus visą savo nelemtą gyvenimą. Nesvarbu, skaudu nežinoti, ko trokšti. Per skaudu. Palikime tai ramybėje.
O dabar galiu pradėti. Kaip žinote, dauguma žmonių gali pasigirti turintys gyvenimo draugą, mylimąjį, lovos partnerį ar sutuoktinį. Aš ne. Aš neturėjau draugo ir neturiu jo. Lyg turėčiau jaustis laisva, bet mane varžo vienas asmuo, kuriam jaučiuosi turinti būti ištikima. O ištikimybę irgi suprantu savaip. Būti ištikima mano žodynėly – su niekuo nesusitikinėti. Tai yra galiu mėgautis tik vienos nakties nuotykiais. Nors tam asmeniui ir tai nepatiktų. Jei jis žinotų. Jis yra vienintelis, su kuriuo man buvo labai gera. Ir kai jis sėdi šalia, ir kai žiūri į mane su tokia aistra ir noru mane paliesti. Tai nesvarbu. Be to, jis vienintelis, su kuriuo aš susitikinėjau. Susitikinėjau, nes jis man labai patiko. Ir tebepatinka. Aš jo nemyliu, o jis nemyli manęs, bet mus sieja abipusė trauka, kurios neįveikia nei laikas nei atstumas. Jis jau pusė metų užsienyje. Sms – vienintelis būdas, kuriuo mes bendraujame. Jam rūpi, ar aš susitikinėju su kitais. Sako, kad ne, bet aiškiai matosi, jog taip. O man rūpi jis. Bet jis man atskleidė bučinio malonumą ir aš negaliu laukti jo rizikuodama, kad jam grįžus net nesusitiksime ir gyventi visiškame celibate. Argi tai būtų sąžininga mano atžvilgiu? Gal ir taip, turint omenyje, kaip aš jį nuvyliau. Jis nėra mano ateitis, bet likimas mus suvedė triskart. Ir aš niekaip nerandu tam logiško paaiškinimo. Netikiu atsitiktinumais.
Kažkur dingo rimtas nusiteikimas. Bijau, kad jei tęsiu šitą laišką ilgiau, palaikysi mane šešiolikmete mergiote. Visi taip daro. Bet aš moku kalbėti rimtai. Tik tai nutinka labai retai. Tam reikia svarbaus įvykio. Labai svarbaus. Nežinau. Visgi negaliu. Negaliu rizikuoti, o Myli, kad mano purvini darbeliai išvys dienos šviesą. Tokius dalykus reikia slėpti ir pamiršti, o ne fiksuoti ir jais didžiuotis. Ne, aš nieko nenužudžiau, nepavogiau, neįžeidžiau. Gal ir įžeidžiau. Man sunku patikti kitiems. Nes aš mėgstu žmonėms duoti tai, ko jie nori. Mėgstu daryti žmones laimingus. Bet kai patinku kam nors, visiems geriau, kad neduočiau jam, ko jis nori. Nes tada tik sunkiau mane pamiršti. Gali manęs siekti, persekioti, dovanoti gėles, kalnus nuversti, bet jei man nepatikai iš pirmo žvilgsnio, nieko nebus. Ką aš galiu padaryti. Taip jau yra. Todėl dažnai jaučiuosi nuvilianti žmones. Negaliu duoti jiems to, ko jie nori. Bet tai tik dėl jų pačių. Deja, jie to nesupranta. Kad mūsų santykiai neturėtų absoliučiai jokios realios ateities. Nežinau, koks mano svajonių vyras. Žinau tik, kad jis beprotiškai gerai turėtų mokėti prajuokinti. Jis turėtų būti simpatiškas. Ir jo balsas turėtų būti gražus. Kad galėčiau klausytis ir klausytis. Svarbiausia, kad jam labai rūpėčiau. Kaip norėčiau kam nors labai rūpėti. Jis galėtų nerūkyti. Arba mesti dėl manęs. Tai būtų didžiausia meilės apraiška, kokią galiu įsivaizduoti. Sakai nelaki vaizduotė. Galbūt. Tai būtų miela.
O kokia esu aš? Kas galėtų mane taikliausiai apibūdinti. Turbūt psichologas, kurio neturiu. Nors kažin. Aš infantili. Elgiuosi kaip penkiolikmetė. Nuolatos. Su manim neįmanoma bendrauti rimtai. Dažniausiai su manim išvis neįmanoma bendrauti. Esu užsisklendusi savyje. Negaliu atsiskleisti. Ar turiu kokių sugebėjimų? Pirmoje klasėje gebėjimu buvo laikomas mano skaitymas. Skaičiau daug ir labai greitai. Palyginus su kitais. Vėlesnėse klasėse buvau gera mokinė, buvau laikoma labai kūrybiška. Ši nuostata išliko ir iki šių dienų tik mano kūrybos apraiškų, deja, nepastebėta. Kokie tad mano slapti pomėgiai ir sugebėjimai? Valgyti? Žiūrėti TV? Mėgstu koreguoti savo drabužius. Drabužiai man yra viskas. Gal tai kažkaip susiję su mano pašaukimu, kurio vis nerandu. Galbūt kada nors tai suvoksiu. Ir tikiuosi bus dar nevėlu.
Iki, Myli.

Komentarai
Kiek sutapimų.. ;>
Ne, aš tą tarpą jau prastūmiau.Šitas jau baigėsi, kaip ir rašiau, jis nemyli manęs aš nemyliu jo. Bet yra dabar kitas. Ir supratau, kad jį myliu. Ir net nežinau, kiek laiko. Pažįstu jį daugiau nei 10 metų. Na, mes niekad nebuvom draugai, nes jis Vln gyvena, bet kai ir aš Vln apsigyvenau.. Žodžiu jis man suteikė daug vilčių, o dabar turi paną. Ištikimybė jam nėra rodiklis. Beje, jis su ja atvaro penktadienį. Pas pusbrolį. O jis gyvena priešais mane. Nežinau, kur ir dėtis, negaliu žėti į jį su kita. Kai prisimenu, kiek mes kartu išgyvenom.. Kai žinau, jog jis ją išdavė. Nežinau..
atitkmenys. Tyli, kai reikia, kai reikia - neužkiši. Iki 17-os metų įsimylėjus žmogų, su kuriuo nedraugavau, tačiau vien dėl jo su kitais negalėjau bendrauti, draugauti ir pan.. kaip minėjai, buvau ištikima ne savo žmogui kai žinau, ką jauti, tai ir suprantu, jog tai užknisa (a), bet ėjo ir praėjo, tikiuosi ir tu šį laiko tarpo 'prastumsi' be didelių problemų ir sudėtingų aiškinikųsi. nežinau, gal či visiems taip būna
Nezhinau, man kazhkodel nlb gera. Dar kad ash buchiau tyli. O shiajp nu ka znau.. Kajmyne mane 18 metu pazhista, klausia savo anuko (mano gero draugo).. Krc sako turbut kaj vazhiuojat ish Vilniaus Lina visa kelia tyli? O jis jai sako : Ne, jos neimanoma uzhkishti.. Taj tokios tokeles. Kai kurie, pazhinoje mane nu irgi da*uja metu, kaj pamato, kokia esu ish tiesu kartajs, sako: Lina kalba?!? O kas tave atitinka? =] Irgi manaj, kad gyvenimas tik zhajdimas, rejkia turet gera strategija, norint ka nors pasiekti. Dar apie darba nlb, bet bendravime su zhmonem, tj grynaj Simsaj.
Tai man kažkur girdėta iš dalies, taip apgailėtina.. nes dalis visko atitinka mane pačią Tyla kartais - gera byla, o žemėje reikia visokių žmonių. Išskirtine būti gera
Dėkui, nuoširdžiai ir rašiau.. Kai jau man kas patinka, tai tikrai peržengia visas absurdo ribas, nes aš nesijaučiu verta būti su tais, kurie man patinka. Tada elgiuosi šalia jų lyg vergė Izaura. Tyliu ir klausau nurodymų. O to pasekoje jiems ir tampu nereikalinga, nes visi ieško pilnaverčio partnerio, galinčio bendrauti, ginčytis, ieškoti kompromisų.. Ex, suprantu savo bėdas, bet jų spręsti nesugebu..
Radau kažkokių panašumų, lyginant su manim pačia. Tas charakteris. Galiu pasakyti, iš laiško supratau, jog esi kūrybinga asmenybė. Tas faktas, jog nežinai savo pašaukimo, neturėtų skatinti nieko nesiekti, meilės gyvenime bus. Iš patirties sakau, jog būti 'ištikimai' tau ptinkančiam žmogui vargina. Tas celibato laikymąsis ir pan. Tau ji tikriausiai labai, net apsurdiškai patinka, turiu galvoje vaikiną. Na, suprantama, savęs net norėdamas pakeisti negali. Kaip sakoma širdžiai neįsakysi. Laikui bėgant arba pamirši, arba būsit laimingi kartu. Labai nuoširdus ir gražus laiškas
Šiandien radau šį savo darbą, rašytą, kajp manau, žiemą. O gal rudenį. Arba vasarą. Net nepamenu, kada jį rašiau. Turbūt nuoširdžiausias mano kūrinys..