kuomet akmenys prabyla....
nebematai juodos dienos
tuomet ir melas lyg tiesa
dėl jos vienos....
kuomet pakilti nebemoki
nes pamiršai sparnus kaip skleist
nes jau fantazija tuštoka
nes nebemoki jau atleist
tuomet kai akmenys prabyla
širdis užmiršta dvejones
tuomet plazdenimas per tyla
su angelu širdis pakyla
(sparnai nustelbia dvejones
ji vieniša žingsniuoja tylą)
kai ašara pavirs rauda
tuomet kai akmenys prabyla
tylus plazdenimas per tylą
ir lieka ji visai viena

Komentarai
aciu... juk reik ka nors veikt per paskaitas...
Visai neblogai gal truputi kaikur su rimu nelabai skaitos, bet siaip puiku