KūrybaEilėraštis
Nežinios kely
Vakaras. Jau merkias gėlės,
Bet šypsos dar, o aš liūdžiu.
Balsas. Tolumoj verkia kūdikėlis,
Bet ne - ne tai jaučiu.
Tai rauda siela, palikta
Lyg kūdikėlis mažas gatvėj.
Ir vėjas neša raudą šią,
Supranta ją žmogus vienatvėj.
Supranta tik išduotas ar labai suklydęs,
Tik daug patyrusi širdis,
O balsą tą nutildys,
Nuramins tiktai pati viltis.
Sunku, kai slydus stotis reikia,
Sunku, ar buvo tai klaida, kai nežinai,
Sunku, kai nepatyręs klumpi
Ir keltis vėl bandai.
Jauti, kad išdavei,
Žinai, jog melavai,
Sakai, kad myli,
Bet ar tiesa tai - nežinai.
Geriau bus nežinoti, nieko nesakyti.
Baisu, kai spręst neišgali širdis,
Geriau tai nugramzdinti,
Kur vakaras, kur vėjas, kur lankos užmarštis.

Komentarai
liūdna, gražūs įvaizdžiai, primena Kalėdas (kūdikėlis, siela), kai kur įmanoma patobulinti ir būtų dar geriau. Svarbu, kad jausminga ir tai gražu.
Neblogas eilėraštis,o kadangi nieko bloga nematau,tai dešimt balų duot galiu.......Tema atitinka,rimą(teksto) išlaiko,,tik tas,kad išlaiko ,'''lyg juoda nežinios spalvą,ir labiau įdomu.....''''