KūrybaEilėraštis
II
Vienišas Panas sėdi po medžiu,
Ir Apolono veidas atsispindi vandeny.
Velnias nelaimingas, guodžiasi vynu,
Virš rūko kylantis Olimpas skęsta liūdesy.
Paniekinta Žemė jiems primena namus,
Lyg švyturys nakty, kviečiantis laivus.
O žmonės kelia žvilgsnį aukštyn į žvaigždes,
Kur sielos amžiną laimę tarp dievų suras.
Gęstančios žvaigždės tyliai verkia,
Žemei tamsuma ledinė širdin smeigia.
Bet žalias kelias nebe toks baugus,
Kai rytas girdi gaudžiančius varpus.

Komentarai
Toks mįslingai didingas,nors nežinau ,gal iš tų tokių ,mistinių filmukų,bet ir tai būtų super parašyta....Neįsivaizduoju, kaip aš turėčiau jaustis,kad rašyčiau tokius žodžius,tikriausiai ,labai keistokai....Bet man patiko ,bent kelias minutes ,pasijusti ,kaip nežemiškoje aplinkoje.......Dešimt balų ir antrai daliai....