KūrybaMiniatiūra

Tolyn


Aplinkui krentantys medžių lapai... Švelnus spalio vėjelis palengva neša lapus, nejučia ir mane, tolyn besidriekiančia auksine rudens alėja. Medžių šnarėjimas tarsi kužda apie pamažu artėjančią metų pabaigą, apie nesibaigiančio šurmulio ir begalinių vasaros linksmybių pabaigą. Ir laikas sustoja. Atrodo, einu jau amžinybę, tačiau giliai įkvėpus sodraus, kupino rudeninio dvelksmo oro, dar tvirčiau žengiu pirmyn, nelyg vėjo nublokšti auksiniai lapai, plaukiantys upe.

Komentarai