Mes visi turime kazka brangaus

Baime prarasti yra naturalus dalykas.
Pamete daikta, kuris mums brangus prarandame dalele saves, juk ten yra musu energija sukauptos mintys: blogos ir geros.
Bet kas atsitinka kai prapardame zmogu?
Tada jauciames taip lyg is musu butu isplesta sirdis, ten lieka juodoji skyle, kurioje egzistuoja tik begalimis skausmas. Bet kaip sakoma laikas pagydo viska.
Bet ar tikrai?
As moku atleisti ir susitaikyti, bet jei kitas zmogus to negali?..
Jei skausmas jo sirdi begalinis ir joks laikas, jo neisgydis?..
Ar zinai kas tada?
Jis kelsis ir gulsis su tuo jausmu. Nebenores, nebegales nieko...
Jis taps tuo ka jauciau - jis taps nieku.
Kartais, tiksliau visada as bijau...
As bijau, kad prarasiu tai kas man brangu dalele, o gal visa save. Kai pamesiu man brangu daikta ar dar baisiau prarasiu man brangu zmogu...
Bet tik supratimas ir palaikymas, pades suprast, kad meiles neprarasi niekada.

Komentarai

Sahja

Praradus geriausia draugą ,daugiau tokio nebebus,tai tikra juoda skylė,kuri sutraukia ,viską,kas buvo geriausia ir brangiausia,gyvenime,ir tarsi esi,bet lyg vienapolis kažkoks,ir per pusę krenta visas tavo džiaugsmas ir buvimas,jau pusiau buvimas...''''....'''''