KūrybaEilėraštis
Baltos eilės
Spengiantis, tyras vakaro
oras plūsta į sielą
mėlynų paukščių takais,
išdegintais.
Ir kažkur taip dreba kūnas,
it be vandens
kentėjęs savaites...
Dreba,
lyg visa dūšia
drugio krečiama
ir ugnies deginama.
Tada pabundi
naktimis rėkdamas,
lyg ką tik balsą atgavęs vyturys,
rėkdamas tokiu
didingu balsu,
it karo metais, nelaisvėje -
Tėvynę šauktumeis.
Taip rėki tu.
Taip rėkiu ir aš.
Tik aš - apie tave galvoju.
Ir tau rėkiu.
Nors tu negirdi, nei mano balso, nei mano širdies.

Komentarai
Visai įdomus
Baltos eilės ir yra tokios eilės, kurios neturi prasmės.
Seip, labai idomiai Toki susimastima paliko Uz tat 10
niu
Sorry, nu bet nesupratau minties...
Mintis gera.Kartais tai išperka tai, kad blogesnė eilėraščio "techninė pusė" Aš visada pirmiausia vertinu kūrybingumą ir minčių išraišką, nes tai, manau, svarbiausia, o technika jau autoriaus valioje.Taigi jei tai baltos eilės, jos ir turi būti baltos.
kažkaip pabaiga man nesiderina su pradžia eilėraščio. ir pradžia geresnė.