Beprotnamis Nr. 31 - Pasiklydusi vaikystė
Melancholiška muzika. Toks ir ruduo.
Ir nesikeičiantis Juozas Erlickas.
Tik taurelės trūksta.
Ir taip velniškai norisi nusmeigus kaimyną, pasikarti po Aldonos chrizantemomis.
Nieko neišeis. Chrizantemos nebežydi.
Kokia kvaila visų mūsų jaunystė:
...Tyliai pajudinus surūdijusią laukųjų durų spyną išsliūkinti iš namų 3 valandą nakties...
...Lipti šešetą balkonų aukštyn, kad pabučiuotumei...
...Gulėti tyliai kvepiančio šieno kūlį ir tyliai alsuoti, kad neaptiktų...
(Nors tiesą sakant, pilnametystė - dar kvailesnė)
Ačiū už medinių rąstų sienas ir tylą muzikoje.
Ir pakampėmis besislepiančius išdykusius vaikystės prisiminimus.
Ir neaprėpiamas laukų platybes, kuriose slėpdavausi nuo spalvingos savo paties vaziduotės. (O vėliau nuo savęs).
Kartais dozė vienatvės ten, kur reik - surikiuoja viską i savo vietas.

Komentarai
nieko blogo bet ir nieko intriguojancio
nzn net a ir parasyti..grazus pamastymai..