Beprotnamis Nr. 31 - Pasiklydusi vaikystė

Mano vaikiški pėdsakai ir naivus juokas dar sklando šiose dangaus platybėse. Ir vis išnyra iš už kampo šilti prisiminimai. Paimu viena iš jų už rankos ir leidžiuos vedama gilyn.Kaip sakytų E.M.Remarkas : "Į pamėklišką savo egzistenciją".

Melancholiška muzika. Toks ir ruduo.
Ir nesikeičiantis Juozas Erlickas.
Tik taurelės trūksta.
Ir taip velniškai norisi nusmeigus kaimyną, pasikarti po Aldonos chrizantemomis.
Nieko neišeis. Chrizantemos nebežydi.

Kokia kvaila visų mūsų jaunystė:
...Tyliai pajudinus surūdijusią laukųjų durų spyną išsliūkinti iš namų 3 valandą nakties...
...Lipti šešetą balkonų aukštyn, kad pabučiuotumei...
...Gulėti tyliai kvepiančio šieno kūlį ir tyliai alsuoti, kad neaptiktų...

(Nors tiesą sakant, pilnametystė - dar kvailesnė)

Ačiū už medinių rąstų sienas ir tylą muzikoje.
Ir pakampėmis besislepiančius išdykusius vaikystės prisiminimus.
Ir neaprėpiamas laukų platybes, kuriose slėpdavausi nuo spalvingos savo paties vaziduotės. (O vėliau nuo savęs).

Kartais dozė vienatvės ten, kur reik - surikiuoja viską i savo vietas.

Komentarai

Anchel

nieko blogo bet ir nieko intriguojancio

Dark__Angel

nzn net a ir parasyti..grazus pamastymai..