
Beprotnamis Nr.36 - Tylos pauzė (ir truputis dėl kūrybos)
Pakeli galvą dangun ir klausai tarpgalaktinių simfonijų.
Bet vos girdimai.
Paties mintys per garsios.
Musica humana. Kaip yra parašęs Boecijus.
Viskas vyko kažkada.
Kažkada pernai.
Prisimenu sniegą.
Dar prisimenu beprotybę.
Ir fizinį šaltį.
Kol neprisižaidi gyvenimo kortom, tol nepraloši. Matot, žmogus yra toks sutvėrimas, jam negana. Imi ir išloši žmoną, šaldytuvą, ar dulkių siurblį.
Ir visvien negana.
Ateina laikas, kai paties savo minčių bijai.
Mintys išveda iš kelio. Nuklaidina į praeitį. Ir nenusako kelio atgal.
O tu gyveni viską iš naujo, tik nuošalėje stebėdamas įvykius, žiūrėdamas ir sapnuose lytėdamas. Bet be atsako. Lyg šešėlis. Tu lyg esi, bet lyg tavęs kaip ir nėra.
Taip.
Tokie žalingi tie prisiminimai.
Ir visi mes tą žinome.
Bet tik apsimetam nežiną ir į juos pasineriam kaskart.
Kasnakt.
(Tylos pauzė)
Žiemą nė vienas neliksit nepaliestas.
Neištirpikit su sniegu.
P.S. nežinau, gal tai nusistatymas koks, bet va imeciau eilėraštį, ir jį tik 3 žmonės sugebėjo pakomentuoti ar įvertinti. Tai na. Kaip sakoma. Ačiū...


Komentarai
atejna metas, kaj.. oj.. pridusau is zwengo biskuti jei rimtaj grazu.. ir tas langas..
labai kietas langas...o pro ji matosi..m...labai grazu