Hiperbolė ir sniege paskendęs ruduo

Daug žiburių į vakaro tylą.

Ir garsi hiperbolė. Dozuojant eina tiesiai į kraują.
Ir tau vėl progresuoja lėtinė liga.
...Kas mane uždarė į jo beprotnamį?

Tūkstantis šešiasdešimt devintą kart paklaustas tas pats klausimas
skamba banaliai.

Bet dar daug kartų bus paklaustas kažkur tamsoje,
kai būsiu arčiausiai svetimo kūno.

Lai manęs neliečia, tos abstrakčios mintys.
Lai nužudo.

Nes kažką skauda. Ten. Kažkur. Prie širdies.
Jau penketas mėnesių, Oi kaip skauda.

"Tarp traukinių bėgių aguona žydėsiu,
Akliems mašinistams skirsiu dainas.
Giedosiu giedosiu giedosiu giedosiu...
Nors jie - niekada nesupras.

Tarp traukinių bėgių aguona žydėsiu,
Ramybėje saugosiu kaltes numuštas.
Linguosiu linguosiu linguosiu lingiuosiu...
Kol rudeniai plyšaus ir verks į balas.

Kai ateis mano mirtelė - ramuma ramuma ramuma..."

Susikurkime patys nostalgišką dabartį.
Kad vėliau turėtum nuostabius prisiminimus.

"Savo kelio atšakose tu sutinki kitus gyvenimus; gali juos pažinti ar nepažinti, gali juos gyventi ar praeiti pro šalį - tai priklauso tik nuo tavęs, nuo tavo pasirinkimo, kurį padarai vienu akimirksniu, net ir tada, kai šito nežinai. Nuo to, ar eisi tiesiai, ar pasuksi į šalį, priklauso tavo likimas, kuris visą laiką yra šalia tavęs"
Susanna Tamaro

Gero Jums vakaro.
Ačiū.

Komentarai

philia

Dėkoju, man prireiks sekmės.