Išgerk. Mylimasis.

Nubudau po žydros nesamybės skliautu
Begaliniam vidudieny vien liūdesys ir gėla,
Tarp griuvėsių tamsių dilgelė geria saulę negyvą.
Tyla.

Kur tu atvedei, gyvastie mano, o Motin akla?
Ar į pragarą atsiminimų, kur mąsto žolė,
Kur net laiko gilus okeanas aklai tebeieško krantų.
Tyla.

Beprotybe, pamerki gėles geltonąsias į mano šaltinį,
Kad praėjusios dienos bent sykį paliktu mane.
Tyla.

Tu, sutvėręs mane, tu, sužeidęs mane taip giliai,
Tu, kuriam alavijo bedugnių širdies kyla kvapas,
Tėve, Tėve, ar rasiu ramybę prie tavo kojų kruvinų.
Tyla.

Ačiū Jurgai Ivanauskaitė, už kartkartėm suteiktą ironišką norą gyventi.

https://i12.photobucket.com/albums/a212/Mexen/symbolist_a_large.jpg

Komentarai

Lemna

O dabar man patiko... nežinau kodėl bet iš karto prilipo...