
Kiekvieno mazochistinės laisvės skirtingos [ft]
šešėliai,
šliaužia pažeme, tyko,
nepaleidžia ir neatleidžia jojos,
praeities Dvasios.
Apsibarstau kambarį druska, užsikabinu
arbatžolių, pakišu marinuotas žiurkes palovį ir nuolat murmu burtažodžius.
Bet nepadeda nei juodoji nei mėlynoji magija.
Nei kitas žmogus.
Nei kiti.
O kiek jų buvo, kad Jūs žinotumėt!
Mane pačią senai prakeikėt, bet jei būtumėt žinoję
Heh...
Kad būtumėt viską žinoję,
matyt ir pakorę būtumėt.
Bet ne.
Štai aš virš jūsų visų kvailių sėdžiu ir dievų vyną geriu.
Iš jūsų rankų.
Iš jūsų gyslų.
Bet ir tai nepadeda.
Nei pergalės nei revanšas nepadeda.
Nei medikamentai, nei muzika.
Visą laiką paskui praeitį ir iš praeities, apsigobus nežinia einu.
Tartum būčiau įkalinta dabartyje, it juodoji skylė,gerianti viska ir esanti tarp praeities beigi ateities, esanti tam, kad būtų sąsaja tarp tų dviejų laikmačių.
- Išnykit šešėliai po visam, išnykit ir palikit.
Ne, motin, kunigas nepadės.
-- Išvykit ir sunaikinkit.
Ne, nedegink tėve, nuimk nuo laužo.
Sunaikinę mano kūną, praeities neatsikratysi
Geriau palikit.
Palikite visi mane stovėti
vienui vienai lauke.
Stovėti it pragėrus gyvenimą,
Ir regėti besikeičiantį foną, veidus, žmones, laiką, veidus, foną... Žmones?
Dėl pastarųjų abejočiau.
Heh.
Matyt pusės jūsų,
tų kuriuos pažinojau, net negalima būtų laikyti žmonėmis.
Tad kas belieka?
Kas belieka, Žmogau Visagali?
Kas belieka...



Komentarai
jau senokai skaiciau TOKI gera Tavo darba nerealu
Ne, tik reflektuoju į tai, kas pavaizduota po žodžių -kas belieka...-
Mat kaip ;] cia sava patirtimi grindi?;]
belieka pasidaryti ilgą tatuiruotę kaip toj nuotr. : ilgą ilgąąą - beveik nuo viršutinių žandų iki apatinių žandų