KūrybaProza

Kur pamesdavai širdį savo?


Kur pamesdavai širdį savo,
Kai pranykdavai tamsiais
Ūkanotais vasarvidžio vakarais?
Kur?!
Su kuo?..

Ar nekaukdavo tavo dūšia,
Vilkų balsais,
Ar nestūgaudavo?
Juk aš girdėjau,
Girdėjau kaip draskeisi lyg benamis šuo,
Dėl kąsnio paskutinio,
Lašo paskutinio.

...Bet nieks negirdėjo,
Nors stovėjo minios...

O tu ėjai
Praplėšta krūtine
Per tamsios audros išniekintą žemę.
Ir verkei. Be ašarų.
Bet aš girdėjau.

O rytmetį tave rado pasikorusį.
Vieni verkė, kiti peikė.
O tu stovėjai ir kvatojais
Jų paikų kančių.

Negalvok,
Aš neteisiu ir neverksiu.
Juk žinai –
Nevertas to esi.

Tik tyliais
Vasarvidžio vakarais
Prisiminsiu,
Kaip laukdama tavos širdies, mirdavau
Ir kurdavau
Tūkstančiais beprotiškų minučių,
Užrūkytų.

Komentarai

Slush

na, ka galiu pasakyti, ogi tik tai, kad as tai ce nieko nesuprantu tose prozose, bet nu neblogai