Neries pakrantės šetoniškumas

Stovėk tyliai, kai lietus kris ant tavo sielos.
(Taip Tyliai,
Kaip medis, kurio kraujas srūva
Iš pat širdies gelmių.
Jis - nebylus.
Ir jo skausmas spengia viduje.
Nors išorėje to nematyti)


Ačiū Tau, Mindaugai. Tavo tylos ir išklausymo pakako sielos ramybei.

Vakar, lijant, pries vidurnaktį grįžau namo. Tas pats kelias, ta pati naktis ir, netgi, dangus
toksai pats! Bet.. Kažkur, giliai viduje kažkas keičiasi.
Tiesiog, gera kartais su savimi išsišnekėti.

Nepamirškit prieš naujuosius išsimesti senas šiukšles ir išsikelti tikslus.

- Išsimesk beprotybę, - siūlo man ironiškoji pasamonė.
O aš atsakau jai - Nenoriu. ir užgesinu cigaretę į sušalusią žemę.

Praeinu pro Jo langus.
Skauda. Velniškai skauda.
Kaip visgi ironiškai gyvenimas surikiuoja tavą likimo scenarijų.

AČIŪ, šianakt gyvenu šiek tiek sarkastiškai.
Patikėkit. Ir taip gyventi įmanoma.

Pastebėjau, su metais, pradedi nebesuvokti laiko...

"Aš gyvenu retai ir ne po daug. Nežinau kelintą kart mirštu, bet apie tai vėliau..."

Gerų Jums Naujųjų, mielieji ir mylimieji ;]

Komentarai

T_y_L_a

Gražių, ir Tau naujųjų.. Gražių ir Tau.

Dark_Night_Mood

ech graziai parasyta

tapkiule

aciu aciu ir tau