Tylus realybės progresas ten, kur nusinešė saulę miškai...
rodos gyvenu epizodiniame filme,
nedėsningai išmėtytuose kadruose,
ir tik retkarčiais sugrįžtu į realybę.
Savotiškai grūdinančią realybę, kur tūno daugybė įvairių beprasmių fobijų, pasislėpusių prarūkytuose minčių užkaboriuose.
- Nesijaudinkit! Bus dar to gyvenimo! Ne karo metai...
Noriu karo. Nenoriu gyvenimo.
Nors, tiesą pasakius, pastaruoju metu gyvenu dideliame kare. Ne tik gyvenimo periferijose, bet ir savyje.
Tik karas - šaltasis.
Ir ginklai šalti.
Šalti žodžiai ir kirvis virš raudonos mėnesienos klodų.
Ir daug neišspręstų buitinių konfliktų su pačiu savimi.
(... Ir kartais pro šeštojo aukšto langą, rytų pusėje, galėdavai žagtelti, pamatęs kaip raudonomis alkoholio akimis šlaistosi tas, savo įvaizdžio ir pamėlusio veido iškreiptas žmogus, kurio mylinčios širdys seniai ėmė nekęsti. Už.. Už viską.)
Oi Tėveli, atleisk, kad niekados nebenukasiu snieginų takų, vedančių namo.
Nebenukasiu.
Niekada nebekursiu židinio ir nečiauškėsiu paikų istorijų.
Nebekursiu.
Niekada nebeprašysiu pakylėti rankomis lygi dangaus.
Nebeprašysiu.
Niekada nebesakysiu, kad myliu.
Nebesakysiu.
Nes niekada. Niekada nebeatleisiu.
Ir nebegrįšiu namo.

Komentarai
Sumišusi(ęs) Egzistencija. Gyvenimas. Istorija. Arba tik Epizodai. Bet užtat - Kažkaip gyva gyva..