Vistiek nepamiršiu

Dabar jau suprantu, kad meilė širdžiai tikriausiai svarbesnė už vandenį žmogui...
Kartais atsigulu ant savo medžio atsisuku į upe ir bandau galų gale save įtikint, kad jau senai aš nebereikalinga.. O taip keista tai girdėti po tiek laiko praleisto tarp "aš tave myliu" ir "tu man tokia svarbi" kuždėjimo į ausį. Užmerkiu akis ir girdžiu tik save, mišką ir upę.
Pabundu ryte ir kol nepamatau Lilės(mano mylimiausios draugės, sesės) veido, tol jaučiu kaip visą kūna tarsi peiliais raižo gyvybė. Noriu būt negimus.


Kažin ar ką matyčiau jai būčiau negyva, ar jausčiau... dažnai apie tai galvoju. Gal žmogui mirtis vien todėl ir yra baisi. Dėl tos neaprėpiamos nežinomybės.


Nežinau malonesnio mano širdžiai vaizdo kaip šypsena. Ji kalba, kurią supranta net kūdikiai, ji nekainuoja nieko, o padaro tiek daug. Ji trunka tik akimirką, bet atmintyje išlieka amžinai.

Komentarai

Mija_

;>

Funcybabe

Kažin ar ką matyčiau jai būčiau negyva, ar jausčiau... dažnai apie tai galvoju. Gal žmogui mirtis vien todėl ir yra baisi. Dėl tos neaprėpiamos nežinomybės. Nežinau ar kas ką jaustų... bet ir nesuku sau galvos dėl to. O dėl baimės, tai manau, daugelis žmonių bijo ne dėl savęs... Bijo būtent dėl kitų. Aš, pavyzdžiui, nenoriu palikti nuostabių žmonių, kurie yra šalia. Nenoriu, kad jie liūdėtų. Nenoriu, kad jiems skaudėtų. ~~~ šypsena... taip, sutinku. Tai kažkas nepaprasto. Šypt.

musebz

taip..šypsena daro stebuklus...