Jei mūsų sielai skirtas apvalkalas (kūnas) — kodėl nesirūpiname juo? Jei mums duotas protas, kodėl nelavi- name jo? Jei mūsų stipri intuicija, kodėl nepaklūs-tame jai? Geriau pažinę save gal rečiau suklystume ieškodami pagrindinio gyvenimo kelio. Ar bent jau greičiau atpažintume klystkelius. Misija sunki, bet įmanoma. Daugelis esame pratę save matyti tobulame veidrodyje, kuriame atsispindi tik tos puikiosios savybės, kurias mėginame sau priskirti. Aš — ne išimtis. Man taip pat sopulingai norisi atrodyti geresnei, nei esu iš tikrųjų.
Kol nėra stresinių situacijų, aš galiu sėkmingai puoselėti savo gražiąją puselę. Bet kas būtų, jei gyvenimas pasisuktų kitaip? Ar drįsčiau sakyti, kad esu iš tų, kuriais neabejotinai galima pasikliauti? Prieš guosdamiesi, kad neturime kuo pasitikėti, neturime į ką atsiremti, ar išdrįsome paklausti savęs: o patys ar esame patikimi?
Gyvenimo keliai nežinomi. Norėtųsi juos visiems rožėmis nukloti. Tik be spyglių. Kad niekada netektų susidurti akis į akį su žvėrimi, tūnančiu mumyse. Kad neiškiltų dilema: drįsti grumtis su juo ar pasiduoti. Rojus ir pragaras yra mumyse. Laimingas tas, kuris sugeba laiku susivokti.
Kelias į sėkmę, kaip ir kelias į pragarą, grindžiamas geriausiais ketinimais. Niekas neapsaugotas nuo klaidingų žingsnių, širdį draskančio nerimo, neteisingų vertinimų bei skaudžių pamokų.

Komentarai

desperation

Is tiesu zmones dazniausiai bando nukloti savo gyvenimo kelia rozemis, o tik veliau pamato kad net ir rozes turi spyglius... tai taip liudna..

DjKazyte

woow

MoHax

as tai neturiu iliuziju del saves...

sasyska

man jau kazkas negeraij...ir sita jau girdejau...is kur tu ji gawaij?nes tikraij kazkur skaiciau...=)