|
Apatiška saulė, apatiškam danguje nešildo apatiškų žmonių. Nematai kokiom akim jis žiūri į tave. Tau nereikia. Nenori. Bijai. Bet niekada nepagalvoji, kad galbūt kitiems reikia. Tik kapų tyla suteikia drąsos. Suskaldo į gabalus tavo mintis ir nuneša kažkur žemyn. Jo purpurinės ašaros kris tau į delnus. Bet tu nematai. Nepastebi. Nenori pastebėti. Geriau gyvensi savo sapnų pasaulyje, kur miegantis miego karalius tau tyliai gydys žaizdas. Senas žaizdas, kurių tu vis dar negali pamiršti. Pasitikėjimas tau sukelia juoką, tikėjimas šiek tiek apriboja tavo mintis. Netikėk, kad žydinti miesto ramunėlė sugėrė visą blogį. Netikėk, jog juodas šiukšlyno varnas padės tau išsivaduoti. Jis verks. Bėgs. Mirs. Bet prisikels. Visada prisikelia. Tai tik dar viena žaizda. Ji užgis. Visada gyja. Banalus laiko pojūtis užgydo žaizdas. Matai daugiau, nei nori pamatyti. Žinai tai, ką kiti bijo sužinoti. Girdi. Ar tau neužteks? Pažvelk kitom akim į žemę. Banali metafora tavęs nevilioja? Neužtenka tik noro pasikeisti akis. Išlaidos. Nenaudingos išlaidos. Ar tu bijai taip pat, kaip jis bijo? Ar manai, kad tavo žaizdos gilesnės? Ar nori būti viena? Vieniša? Vienintelė? Sapnuok. Ar žinai, ko žmonės bijo? Tavo maldos... ei... aš ta, kurios tu nematai... ir nematysi... nenoriu būti apatiška... juk visa, kas supa mus – banalu... banalu, bet tikra... ei... žmogau... aš čia... bet tu manęs nematai... nematysi savo kruvinom akim... paskęsk danguje... braidyk po smaugiančius savo sapnus ir ten išgirsk tą melodiją... melodiją, kurios niekas kitas nesupras...
|
Komentarai
Man tajp pat patiko... Įdomios mintys.
ir nuobodu..
graziia parasei... man patiko
DZI rašė: pasakysiu tiesa - neskaiciau, nes tingiu ir galva pradeda skaudet, sorry...
pasakysiu tiesa - neskaiciau, nes tingiu ir galva pradeda skaudet, sorry...