poezija - Vyšnios žydėjo

Vyšnios žydėjo

Ankstyvą pavasarį vyšnios žydėjo,
Žiedlapius vėjas barstė sode,
Suknelę kedeno jai lyg išprotėjęs
Ir plaukus suvėlė slapčia.

Jis spaudė jos ranką ir glaudė prie šono
Lyg vėjas pavogt ją galėtų.
Bet žodį ištarti kažkaip trūko oro, -
Kad laikas sustotų, norėtų.

Jis glostė jos kaklą ir ja gėrėjos,
Akių žvilgsnis toks jam brangus.
Amžinai pasilikti kartu taip norėjos
Ir viskuo dalintis perpus.

Tos degančio lūpos karštai susiglaudžia
Ir laimė užmerkia akis.
Vien vyšnių žiedai juos dviese apgaubia,
Krūtinėje daužos širdis.

Pilve ridinėjos ežiukai apsvaigę
Nuo meilės bedugnės taurės.
Kodėl širdys šitaip pavasarį žaidžia,
Paaiškint nei viens negalės.

Komentarai

prieblanda

Pradžioj pagalvojau, kad į S. Nėries kūryba panašu truputį, gal dėl tų žydinčių vyšnių. Neblogas darbas ir rimas ir ritmas yra, bet vat kažko trūksta, skaitydama pabaigą pamiršau kas buvo rašoma pradžioje, trūksta kokio tai kabliuko, kuris užkabintų skityti dar kartą. [Nu ir suvėliau aš čia ]