kai tylioje tuščioje erdvėje man vėjas rėkia tiesiai į veidą, aš sulėtinu žingsnį, trumpam nukreipiu žvilgsnį į savo rankas. viskas gerai. aš nedėviu tramdomųjų, ir panašu, kad ne baltoje palatoje esu. tai tik sniegas mano plaukuose ir po kojomis. tik kartais jo per daug. ne? balta. nors imk ir nupiešk sniege medžius, debesis, besileidžiančią saulę ar nors patį mažiausią gėlės žiedelį kur nors kamputyje. bet ką
ir

prisipažinkite, kad kartais jo pasiilgstate
nes jis niekada nėra amžinas, bet visada sugrįžta.

sveikinu su pavasariu (: laikykitės ant kojų, supakuokit paskutinius žiemos depresijos likučius ir nesusirkit.

Komentarai